Pėdsakai

Žemaitijoje, tarp Laumakių ir Kipšu dvarelių yra klampios balos. Per tas ba­las vingiuoja dviejų kilometrų ilgio ir ko­kių penkių — šešių metrų aukščio pyli­mas, aplinkinių gyventojų „Velnio pylimu“ vadinamas. Ar jis žmonių rankomis senovėje piltas, ar ledų gadynės padaras — neaišku. Tačiau jis net aplinkinius gy­ventojus stebina savo nepaprastumu. Tas…

Mums lietuviams netrūksta vietų, turtingų ir brangių istorijos atminimais. Tuo žvilgsniu mes nesame menkesni, lyginant su kitomis tautomis. Tik kitos tautos, kad ir mažiau kartais už mus teturėdamos, yra visa, kas rišasi su jų praeitimi, ištyrusios, aprašiusios, apdainavusios, pasauliui pa­skelbusios. Visi apie jas žino, ir kam pasitaiko važiuoti pro šalį kokios…

Plateliai – Žemaičių krašto Šveicarija, – didžiausias Lietuvoje dvaras, – žavingas ežeras ir stebuklingo grožio apylinkės. Gintališkės piliakalnis ir kartuvių kalnas. Plateliuose steigtinas kurortas. Šiuo straipsniu dalinamės kaip nuostabia idėja žygio maršrutui, atostogų krypčiai ar savaitgalio praleidimui. Atkreipiame dėmesį, kad šis straipsnis buvo publikuotas 1937 m. periodiniame leidinyje „Žemaičių prietelius”,…

Apuolės pilies paslaptį Amerikos lietuvis – rašy­tojas K. S. Karpavičius savo apysakose naudoja kaip argumentą, kad įrodytų, jog lietuviškoji giminė, kur­šiai, viena iš aisčių – baltų šeimos garbingiausioji tau­ta, jau prieš neatmenamus šimtmečius gyveno Baltijos jūros pakrantėje ir tokiu būdu turėdama langą į pasaulį galėjo senų seniausiuose laikuose pasinaudoti jūra…

„Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia” Seniausiu laiku Baltijos jūros pakraščiuose nuo Vislos ligi Dauguvos gyveno aisčių tautos: prūsai, jotvingiai, lietuviai, latviai. Skandinavų, vokiečių ir kitų sunaikinti latviai, rasit, labiausiai nusilpo, ir pirmieji pateko stiprion vokiečių įtakon. XIII amžiaus pradžioje vokiečių kryžiuočių sukeltoji audra parbloškė nebegalinčius išsilaikyti prūsus. Šis…

Pravažiuojant Druskininkų – Gardino plen­tu, negalima nesustoti prie puslankiu nutįsu­sio stataus šlaito briaunos ir atsigėrėti tais nuostabiais vaizdais, kurie atsiveria žiūrint į platų, gilų ir pelkėtą slėnį su besirangančia jame mėlyna Nemuno juosta. Tarp vienur ir kitur išsimėčiusių kauburėlių ir ežeriukų pa­sagų kiek akys užmato plyti neaprėpiama pievų platybė ir…

Tai vienas seniausių ir žymiausių kovų su kry­žiuočiais dalyvis ir liudininkas. Tačiau apie šios pilies įrengimus, be kai kurių metraščių duomenų ir poros XIX a. graviūrų bei XVIII – XIX a. sena­miesčio planelių, tiksles­nių žinių mažai turėta. 1930 m. nugriovus lūšnas, kurios buvo užgožusios pi­lies griuvėsius ir pašalinus apie 2…

Imbarės gyvenvietė minima rašytiniuo­se šaltiniuose jau 1253 m., tačiau išsames­nių duomenų apie jos praeitį davė tiktai 1969 m. ten esančio piliakalnio bei jo pa­pėdėje buvusios senosios gyvenvietės ar­cheologiniai kasinėjimai. Imbarės piliakalnis yra apie 4 km į pie­tus nuo Salantų miesto (Kretingos raj.), kairiajame Salanto upės krante, ties jo san­taka su…

Vienas rečiausių mūsų praeities pamink­lų. Praėjus šimtams metų po krikščio­nybės įvedimo — pagoniškos apeigos. Kas deginta ir aukota. Slapta nuo jėzuitų akies. Žemaitijos gyvenvietę Mosėdį galima pa­vadinti akmenų karalyste. Čia gydytojas V. Intas įsteigė akmenų muziejų. Šio unika­laus muziejaus kolekciją sudaro įvairaus di­dumo, įdomių formų gamtiniai akmenys. Daug tų akmenų…

Gargždai – tai ne šiaip miestelis prie Minijos, o gyvas istorijos liudytojas, kurio kiekviena gatvė, kalva ar lauko pavadinimas mena kovas dėl laisvės, prekybos klestėjimą ir nepalaužiamą žemaičių dvasią. Čia praeitis alsuoja šalia – piliakalniuose, senkapiuose, buvusio dvaro griuvėsiuose ir senųjų gatvių vingiuose. Leiskis į kelionę, kur kiekvienas žingsnis tampa…

Anykščių padavimai – tai gilus žvilgsnis į kalvų, upių ir piliakalnių alsavimą, kuriame dar tebešlama senųjų laikų atgarsiai. Tai pasakojimai apie bajorą Nykštį, karalių Mindaugą, devynis narsius brolius, liūdinčią martelę Oną ir paslaptingai pradingusį Vorutos pilies didingumą. Kur dabar grikiai žydi ir kanapės bręsta, kažkada stūksojo tvirtovė, kurioje saugoti valstybės…

Šatrijos žinyčia – tai ne vien kalnas, bet šventovė, kurioje dar prieš šimtmečius plazdėjo Perkūno aukuro ugnis, o žemaičiai stojo į „strošną disputą“ su Vytautu dėl savo dievų, kalbos ir papročių. Šio kalno viršūnėje šmėkščioja senųjų raganų šešėliai, o po samanotais akmenimis aimanuoja rūpintojėliai. Tai vieta, kur gyva senoji dvasia,…