Pėdsakai

Apie Dubingių (Molėtų raj.) piliavietę. Laikrasztyje randame szį rasztą po Alberto Žasztovto, raszytą isz Vilniaus apygardēs: Esmi Dubinkuse, kuri pirmiaus buvo sostapile dubinkines kunigaiksztystēs. Czia yra gruvenos pilies ir bažnyczios, Vytauto įkurtos, kuri Radživilu tape protestantams užimta, bet paskiaus žmonėms nů protestantiszko tikėjimo atsimetus bažnyczia liko tuszczia ir isz lengvo…

Bažnyčios kapai. Auszroje 1884 m. 1. 195. Pagal szios gadynes baźnyczias sunku yra liudyti, kaip stovējo aukurai senovės musu żinycziose. Teisybe, kad maźne visos baźnyczios Kaune tur altorius atsuktus į rytus. Ten yra trys baźnyczios užimtos ant cerkviu, isz tu tik viena pagal Niamuną, buvusi kun. Pranciszkonu, yra szeip pastatyta;…

Palanga, Palanga, kas nėra girdėjęs apie tą musu kraszto garbų městelj! Daugis jį ira patis aplankę ir pasigērēję tumi, kumi ten galima ira pasigērēti. Bet musu zine apie Palangą tankiausiai ira vienpusiszka, uź tai gali bus ne pro szalį, jeigu asz, ką keliaudamas tame kampe pastebejau, czia suglausiu norint trumpai….

Bajaro pilis. Auszros” (1883 p. 200-202 ir 1884 p. 44-46) skaititojai jau žino apie Bajaro pilį, kuri, kaip dumojama (slg. Baliński, Historya miasta Wilna. Wilno 1837. II. 106 ir Voigt, Geschichte Preussens. IV. 545), buvus įtaisita toje vietoje, kur sziandien Raudonės dvaras guli, ant deszinio Niamuno kranto. Apie veikalus musu…

Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį,Iš kapų milžinųIr išgirsti nors vieną, bet gyvą žodelį,Iš senovės laikų…Maironis Dievų, milžinų ir didvyrių kalnas. Ruduo. Jis kaip pasakų senelis, keliauja Lietuvos laukais, miškais, kloniais ir pievomis pasitikti baltais senovės Lietuvos vaidilos drabu­žiais pasipuošusios senutės žiemos. Jį palydi drėgnasis vakarų vėjas, kuris kartu gabenasi…

Pažinkime Mažosios Lietuvos rytus. Kiekvienas nuoširdus lietuvis džiaugiasi Mažąją Lietuva. Artėjant vasarai traukia Lietuvos jaunimas per Lietuvos lygumas, kalnus. Daugiausiai lietuvio žvilgsniai nukreipti į Lietuvos vakarus, į lietuviškąjį pajūrį. Baltijos jūra, Neringos kopomis, žvejų gyveni­mu mes žavimės, džiaugiamės. Apie juos rašome gra­žiausius eilėraščius, rašome literatūrinius veikalus, tapome gražiausius paveikslus. Gražus…

Nuo Kauno iki Rambyno tęsiasi vienas gražiausių ir prasmingiausių maršrutų, koki tik galima patirti Lietuvoje – tai kelias Nemunu, kuriame susipina gamta, istorija ir tautos atmintis. Šis maršrutas ne tik vilioja akį pakrančių kraštovaizdžiais, šimtmečius menančiais dvarais, bažnyčiomis ir piliakalniais, bet ir pasakoja apie mūsų protėvių gyvenimą, kovas, viltis ir…

Kaunas karų sukūry iki Žalgirio mūšio. Kronikose ir šiaip dokumentuose Kaunas yra įvairiai rašomas: Kauen, Kauve, Cavonia, Cavno, Kovno, Kowna ir t.t. Miestas stovi Nemuno ir Ne­ries santakoje tarp labai gražių apylinkių. Pats miestas iki šiol savo grožiu negalėjo pasigirti, bet apylinkės ne vienam suteikė daug malonumų. Paskiausiuoju metu Kaunas…

Ukmergė ar Vilkmergė? Lietuvos vietų vardai — nelaimingiausias viso pasaulio „sutvėrimas”, sako velionis Kazimieras Būga. Taisė juos lenkų, taisė juos rusų ir vokiečių vyriausybės, šiandien tebetaiso ir mūsų pačių vyriausybė. Lenkui nepatiko mūsų Plokščiai, Naumiestis ir Virbalius, jis perdirbo juos į Blogoslawienstwo, Wladyslawow ir Wierzbolow. Rusas nepamėgęs mūsų Vaškų, Kvėdarnos,…

Panemunių grožis Vilkijos istoriniai paminklai. Palikęs Kauną, platus Nemu­nas tyliai vingiuoja vakarų link. Gražūs Nemuno krantų reginiai nuolatos keičiasi, mirga. Neseniai pasiliko Kauno santaka su baltais bažnyčių bokštais ir sena pilimi ir štai prieš akis Nevėžio santakos gražieji krantų skardžiai su Rau­dondvario pilies dantytais bokštais. Toliau antroje Nemuną pusėje raudonuoja…

Pagal P. Tarasenkos raštus Mūsų praeities paminklai. Nemaža poetų, lietuvių ir svetimšalių, yra apdainavę Lietuvos praeitį, nemažą mokslininkų daugel metų tyrinėjo Lietuvos istoriją ir jos senovės liekanas; bet dar be abejo, daug senovės paminklų nėra palietę nei poetų plunksnos, nei mokslininkų kastuvai — juos mūsų visuomenė yra pamiršusi. Liūdnas mūsų…

Alkai ir alkvietės. Senovėje lietuviai garbindami savo dievus de­gindavo jiems aukas, kūrendavo amžiną ugnį ir t. t. Tos vietos, kur buvo deginamos aukos ir kūrenama amžina ugnis, buvo laikomos šventomis. Jos – dievų garbinamos vietos, kaip pažymi Lietuvių Literatūros Draugijos narys A. Tomas, daugiausia dominuodavo kalnų viršūnėse. Tokių kulto vietų…