Autorių archyvai: Donatas

J. Remeika „Rambyno aukų akmuo“ // Ką kalneliai pasakoja. – 1938 m., p. 13 – 12 Kai dar šventa ugnis ruseno dievų garbei, galingo kunigaikščio Šereikio pilis Šereitlaukio miško piliakalnyje saugojo kraštą. Jo žemės ėjo nuo Jurbarko toli už Rusnės, kur saulutė nusileidžia. Šauniai stovėjo pilis, pasiruošusi kiekvieną priešo antplūdį…

J. Remeika „Rambyno aukų akmuo“ // Ką kalneliai pasakoja. – 1938 m., p. 9 – 12 Netoli Bitėnų, tarp Tilžės ir Ragainės, dešinia­jame Nemuno krante stūkso Rambyno kalnas. Jo viršų puošia pušys, o šlaitus daužo sraunios Nemuno bangos. Nuo senų senovės lietuviai jį laikė šventu kalnu. Iš tolimiausių Lietuvos kraštų…

Vilniaus legendas yra užrašę lietuvių bei lenkų menininkai ir mokslininkai „Gedimino kalno lobiai“ // Vilniaus legendos 1998 m. p. 10 – 15 Kūčių vakarą, jau temstant, bravoro darbininkas Vaitkus, baigęs darbą, ėjo pro Gedimino kalną namo. Jo pareiga bravore buvo taisyti ir tvirtinti alaus statinių lankus. Tą dieną pasitaikė daug…

V. U. Sapniūnas „Varėnos smėlynuose” // Ateitis 1944 m. nr. 419, p. 3 Varėna, šiuo metu net dvi Varė­nos, yra pietų vakarų Lietuvoje. Apaugusios abi Varėnos žiemą žaliuojančiais šilais, pušynais ir ėg­liais — kadugiais. Varėnos apylin­kės smiltingos, nederlingos, retokai apgyventos. Kaimų čia maža, at­skirti jie vienas nuo kito didesniais nuotoliais…

Vilniaus legendas yra užrašę lietuvių bei lenkų menininkai ir mokslininkai „Geležinis vilkas” // Vilniaus legendos 1998 m. p. 7 – 9 Kur šiandien dunkso Vilniaus rūmai, dar XIII šimt­metyje ošė tankios girios. Didžiulis tauras — Lietuvos girių karalius savo tvirtu balsu žadindavo snaudžian­čius šimtamečius ąžuolus, naktinis vilkų staugimo ai­das atsimušdavo…

J. Ziminskas „Užmirštoji Kaniava ir jos praeitis” // Ateitis 1944 m. nr. 384, p. 5 Sritis tarp didžiulių girių: pietuo­se — Gardino, vakaruose — Varėnos ir šiaurėje — Rūdninkų, senovėje su­darė, šių dienų terminu tariant, stip­riausią pietryčių Lietuvos tautinio atsparumo bunkerį, į kurį ištisais šimtmečiais suduždavo slaviškųjų tautų užmačios: iš…

Vilniaus legendas yra užrašę lietuvių bei lenkų menininkai ir mokslininkai // Vilniaus legendos 1998 m. p. 5 – 6 Kunigaikštis Gediminas, kurdamas Vilnių, norėjo pa­statyti tvirtą pilį, jokių priešų neįveikiamą, tokią, ku­rios vardas ir garbė visam pasauly skambėtų ir amži­nai būtų lietuviška. Sušaukė kunigus, burtininkus, krives ir įsakė patarti, ką…

J. G. „Istoriškieji Prienai“ // Ateitis – 1944 m., Nr. 365, p. 3 Nemunas šiose vietose gausus kil­pų. Birštonas yra tik už 7 km į piet­ryčius, bet priemiesčiai ir be Birštono turi patogių paplūdimių ir sausų pušynų. Miestas yra prie Nemuno Suvalkijos pusėje, bet savo vieto­vaizdžiais mažai kur primena Suval­kijos…

B. Buračas „Perloja senovės prisiminimuose“ // Ateitis – 1944 m., Nr. 355, p. 3 Kur tyras Merkio vandenėlis tarp kalnelių pakalnėlių Dzūkijos smė­lynais vingiuodamas teka ir nuo amžių nuo seniausių tyliai lietuviš­ką pasaką seka, ten senovėj stovėjo lietuvių pilis Perloja. Kur senovėj aukštųjų pilių būta, ten šiandien belikę tik kalneliai…

J. N. „Ežeringieji Veisiejai“ // Ateitis – 1944 m., Nr. 352, p. 3 Veisiejai yra dzūkų miestelis už apie 12 km į šiaurę nuo Kapčiamies­čio ir maždaug tokiame pačiame at­stume į rytus nuo Leipalingio reto gražumo ežeringoje vietoje. Mieste­lis nedidelis, jame gyvena apie 1500 žmonių. Jis medinis, gerokai apnai­kintas gaisrų….

A. Tuskenis „Rubikių kaimas“ // Anykščiai. Krašto, kultūros, istorijos puslapiai – 1991, Nr. 1, p. 24-25 Mano gimtasis Rubikių kaimas išsiskyrė iš kitų kaimų – buvo įsikūręs labai gražioje vietoje, prie ežero, o svarbiausia tai, kad šio kaimo gyventojai buvo ramaus būdo, labai darbš­tūs, geri ūkininkai, labai mylėję ir branginę…

Nuo seniausių laikų iki XX a. pradžios A. Verbickas „Anykščių praeitis“ // Anykščiai. Krašto kultūros, istorijos puslapiai – 1991, Nr. 1, p. 2-4 Legendinė miesto vardo kilmė. Nėra abejonių, kad Anykščių miestelis, įsikūręs Šventosios ir Anykštos santakoje, pavadinimą gavo nuo upėvardžio Anykštos. O šio upelio vardo kilmę žmonės susiejo su…