Luokesai

Luokesai

Luokesai – ežeras Molėtų rajono savivaldybės teritorijoje, 1,5 km į pietus nuo Molėtų, tarp plentų 172 Raudondvaris–Giedraičiai–Molėtai  vakaruose ir A14 Vilnius–Utena  rytuose.

Ežero plotas 107,4 ha. Ilgis iš vakarų į rytus 2,43 km, didžiausias plotis 0,83 km. Paviršiaus altitudė 146,1 m. Didžiausias gylis 43,8 m dviejose vietose – ežero viduryje ir vakarinėje dalyse, vidutinis gylis 14,4 m. Ežeras rininės kilmės. Baseino plotas 6,0 km². Kranto linija vingiuota, jos ilgis 6,53 km, su salų krantais 7,66 km. Šiaurės vakarų ir pietinis krantai statūs, aukšti, apaugę mišku, šiaurinis ir rytinis krantai – lėkšti, kai kur pelkėti. Ežerą supa Ąžuolijos, Berželių, Varelių, Žagarinės, Duobužių miškai. Yra 2 miškingos salos ežero šiaurės rytų dalyje (1,78 ha ir 0,92 ha).

Pietuose įteka Luokesaičio upelis iš Luokesaičio ežero, rytuose išteka Kirneilė į Kirneilio ežerą. Ežeras priklauso Šventosios baseinui. Ežero pratakumas 12 %.

Prie ežero įsikūrę Luokesos, Ažuluokesos, Paluokesos kaimai. Rytinėje pakrantėje yra stovyklavietė. 2001 m. ir 2002 m. ežere aptiktos 2 polinės senovės gyvenvietės.

Ežerėvardis kildinamas nuo žodžių luokas („lūgnas, liūnas“), luoknas („luognas, vandens užliejama vieta, vadaksnis“). Pirminė reikšmė galbūt susijusi su latv. lukt, ļukt („lėpti, glebti, linkti“).

Istorija

2000 metų vasarą Luokesų ežere, Molėtų rajone, atrasta pirmoji polinė gyvenvietė Lietuvoje, datuojama bronzos amžiaus pabaiga. Luokesų senovės gyvenvietė buvo įkurta šiaurinio kranto įlankoje, ežero seklumoje. Seklumos gylis iki 1,9 m. Po kelerių metų ištirtas gyvenvietės centrinis plotas, t. y. buvusi gyvenamojo komplekso teritorija. Iki šių dienų išliko vertikalūs poliai ir horizontalios medinių konstrukcijų dalys. Kasinėjant gyvenvietę, rasta lipdytos keramikos šukių, gyvulių kaulų, akmeninių kirvių dalių. Šios gyvenvietės kultūrinis sluoksnis siekia 39 cm. Rasti poliai daugiausia iš beržo, jų amžius apie 600 m. pr. Kr. Manoma, kad gyvenvietė buvo pastatyta gana greitai ir lengvai dėl šalia esančios derlingos žemės ir vandens. Žmonės šioje gyvenvietėje gyveno ne ilgiau kaip 20 metų. Medžiai gyvenvietės statybai buvo kirsti tuo laikotarpiu. Vėlesnių pataisymų nėra.

2001-aisiais metais žvalgant šį ežerą aptikta ir antroji Luokesų senovės gyvenvietė. Ji buvo įkurta Luokesų ežero pietinėje dalyje, rago formos seklumoje. Seklumos gylis iki 1,7 m. Šios gyvenvietės kultūrinis sluoksnis siekia 35 cm. Kiek vėliau atidengta medinė platforma iš trijų eilių polių bei horizontalių rąstų. Ąžuolinės polių konstrukcijos datuojamos apie 780 m. pr. Kr. Kasinėjant rasta ir žiestos keramikos šukė.

Šių gyvenviečių kompleksas laikomas išskirtiniu Europos archeologiniu paminklu. Po daugiau kaip 10 metų trukusių archeologinių tyrinėjimų dabar jau galima sakyti, kad bronzos amžiuje Lietuvoje buvo valgoma šaukštais, žmonės turėjo gražius indus. Iškelti radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Legendos ir padavimai

Seneliai pasakoja, kad to­je vietoje seniau buvo girios, tarp jų aukštas kalnas, o ant jo pilaitė. Kartą girioje pasirodė didelė lokė, meška. Žmonėms ir gyvuliams ji nieko nedarydavo. Kopinėdavo iš drevių medų, rankiodavo uogas, kai pamatydavo uogaujančias moteris, atimdavo krepšelius ir surydavo uogas. Sužinojo pilaitės valdovas ir išėjo lokės medžioti. Surado, už­simojo mesti ietį, o lokė žmogaus balsu sako: „Nežudyk manęs, nes aš esu užkeikta kunigaikštytė. Leisk gyventi tavo girioje, kol baigsis užkeikimas. O jei mane nu­žudysi, didelė nelaimė ištiks tave ir tavo pilį“. Piktoji ragana tu esi! — suriko valdovas ir smogė ietimi lokei į krūtinę. Kai ši griuvo, su­drebėjo žemė ir visa giria, kalnas ir pilaitė prasmego, o toje vietoje atsivėrė ežeras, kuri žmonės pra­minė Lokės ežeru. Sako šv. Jono naktį ir dabar iš ežero iškyla mil­žiniška lokė ir rauda žmogaus bal­su, bet gaidžiui pragydus, ir vėl pasineria į gelmes.