Pėdsakai
straipsniuose, legendose, tautosakoje
Daugelyje čia publikuojamų straipsnių prisegtos ir vietovės apie kurias juose kalbama. Belieka tik perskaityti pateiktą informaciją, spausti ant vietovės ir atsidariusiame lange susirasti mygtuką „Rodyti kelią„.
Evoliucija – tai ne tik biologinis procesas, bet ir dvasinis kelias, vedantis mus į gilesnį pasaulio, savęs ir gyvybės tinklo supratimą. Mūsų kosminių ir žmogiškųjų ištakų suvokimas giliai ir subtiliai formuoja mūsų santykį su pasauliu. Tad pasiruoškite – keliausime per nuostabų evoliucijos pasaulį, temą, kuri nuo seno turėjo gilias religines…
Peržiūrėti daugiauŠventumas – tai ne tik dvasinė būsena ar religinė sąvoka, bet gyvas, kasdienis ryšys su pasauliu, kuris alsuoja gyvybe, pokyčiais ir tarpusavio priklausomybe. Tai suvokimas, kad kiekvienas mūsų veiksmas – nuo to, ką pasirenkame valgyti, iki to, kaip rūpinamės savo aplinka – gali tapti šventa praktika, jei jis kyla iš…
Peržiūrėti daugiauPirminiai pasaulio suvokimo vaizdiniai atskleidžia ne tik seniausią žmogaus patirtį ir pasaulio supratimo būdą, bet ir pamatinius mąstymo bei ženklų sistemų pagrindus, kurie suformavo visą vėlesnę kultūros raidą. Aptariant šią temą, svarbu tiksliai nusakyti, apie kokį laikotarpį ir kokius sąmonės tipus kalbame: tai ne vien biologinė rūšis Homo sapiens, bet…
Peržiūrėti daugiauAkmenų paslaptys byloja apie laikus, kai žmonės dar kalbėjosi su dievais per akmenį. „Pėduoti“ ir „dubenėti“ rieduliai, aptinkami ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, tarsi saugo senųjų tikėjimų atminimą. Kadaise tai galėjo būti tik akmens amžiaus dirbtuvių likučiai, tačiau laikui bėgant jie tapo šventais, stebuklais apipintais paminklais. Ką iš…
Peržiūrėti daugiauPerkūnas – tai ne tik griausmo garsas danguje ar žaibas audros metu. Tai viena galingiausių ir gerbiamiausių baltų mitologijos dievybių – teisingumo sergėtojas, senovės lietuvių pasaulėvaizdžio ašis. Jo vardas buvo tariamas su baime ir pagarba, dažnai slepiamas po mažybinėmis ar simbolinėmis formomis. Perkūnas – tai nepermaldaujamas jėgos, vyriškumo, vaisingumo ir…
Peržiūrėti daugiauNuotrauka: Veliankos (Žingių) pilkapynas 2025 04 12 © Donatas Greičiūnas Šventosios giraitės – tai ne tik medžiai, bet gyva šventovė po atviru dangumi. Čia baltai atlikdavo apeigas, degindavo mirusiuosius, aukodavo dievams, čia gyveno protėvių dvasios. Šios giraitės buvo šventos ne dėl dogmos, o dėl giliai išjaustos pasaulėjautos – čia alsavo…
Peržiūrėti daugiauRytų Lietuva – tai šventa mūsų protėvių žemė, kur kiekvienas piliakalnis, kiekvienas dūmuose skendintis kaimas alsuoja dvasia senųjų laikų. Tai kraštas, kur dar aidi verpstės šnabždesys, kur bažnyčia, seniau dievų šventove buvusi, gilyn į žemę nugrimzdo, o iš jos gelmių šventadienį lyg varpai prabyla… Čia gyvena žmonės, kurių rankos mena…
Peržiūrėti daugiauKur slypi senovė, ten slypi ir mūsų tautos širdis. Tarp plačių laukų, tyliai ošiančių kalvų ir akmenų, žyminčių protėvių pėdsakus, glūdi nematomi, bet gyvi dvasios ženklai. Kiekvienas piliakalnis, senkapis ar išskirtinis akmuo pasakoja istoriją, kurią verta išgirsti. Jie – ne tik žemės reljefas, bet ir mūsų kolektyvinės atminties saugotojai. Tik…
Peržiūrėti daugiauKur stūkso Mokas, ten žemė alsuoja senove. Ten glūdi ne tik akmuo, bet ir mūsų atmintis, perduodama iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą. Mokai — tai nebylūs metraštininkai, liudijantys apie laikus, kai akmenys turėjo vardus, šeimas, o žmonės su jais kalbėjosi, tikėdamiesi išminties, vaisingumo ar pagalbos. Jie —…
Peržiūrėti daugiauAukurai senajame baltų pasaulyje buvo ne šiaip akmenys – tai šventi tarpininkai tarp žmogaus ir dievų, tarp žemės ir dangaus. Prie jų degė ugnys, liejosi kraujo ar alaus lašai, o dūmuose kilo maldos, prašymai, padėkos. Apeiginiai akmenys, išsibarstę po miškus, laukus ir giraites, pasakoja apie gilias tikėjimo šaknis, kuriose pinasi…
Peržiūrėti daugiauNuotrauka: Rašės upelis. Upelyje matyti skautų baidarės ir skautai. Bendras vaizdas iš toliau. 1935-08-23 © Vytauto Didžiojo karo muziejus Baidarės tampa kukliais mūsų namais, sparnais ir tiltu į kitokį pasaulį – laukinę gamtą, širdį glostančius kaimų vaizdus ir ežerų tylą. Kiekvienas irklo mostas artina prie nuotykio, kiekvienas krantinės sustojimas dovanoja…
Peržiūrėti daugiauŽemyna – tai senovės lietuvių Motina Žemė, gyvybės, vaisingumo ir teisingumo įsikūnijimas. Ji globojo viską, kas gyva: nuo dygstančio grūdo iki žmogaus sielos. Žemyna buvo ne tik simbolis, bet ir gyva jėga, kuriai meldėsi, aukodavo, bučiuodavo žemę prieš sėją ir dėkodavo po derliaus. Jos galia slypėjo laukuose, akmenyse, vandenyje ir…
Peržiūrėti daugiau