Pėdsakai

J. Matusas „Klaipėdos senovė” // Trimitas 1937 m. nr. 2, p. 81-83. Lietuvoje žmogus apsigyveno labai senai. Tik nenustebkite, jog tai įvyko ne prieš 500, ne prieš 1000, bet maždaug prieš 12000 metų, kitaip sakant, 10000 metų prieš Kristaus gimimą. Tai vadi­namas senasis akmens amžius. Nuostabu, jog to laikotarpio žmo­gaus…

B. Buračas „Eržvilko piliakalnis” // Trimitas 1936 m., nr. 43, p. 1033. Šventoj žemaičiu žemėj, kur žalios girios ūžiančios ir šiandien senovės pasakas seka, stovėjo nuo am­žių žemaičių aukštosios pilys, šian­dien, kur teka upė Šaltona, vingiuo­dama plačiomis lankomis, tenai dabar niekuo negarsus Eržvilko miestelis naują gyvenimą gyvena ir milžinų gadynę…

Jonas Vaidelys „Kuršių užmaris” // Trimitas, 1936 m., nr. 30, p. 718-719; Kuršių Užmaris yra vienas įdo­miausių, ne tik Lietuvoje bet ir Eu­ropoje, gamtos kampelių, savo reto­mis kopomis, augmenija, gyventojais, vaizdais ir sava kultūra, šis kampelis, prijungus Klaipėdos kraštą prie Lie­tuvos, kasmet apgulamas ekskursijų ir vasarotojų. Kuršių Užmaris prasideda Rytprū­siuos…

K. Mekas „Impilties piliakalnis“ // Trimitas. – 1934, Nr. 39, p. 772-773; Per paskutinius ketverius me­tus kas vasara atsiskleidžia naujų lietuvių tautos praeities paslap­čių. Atspėjamos tolimosios pra­eities mįslės. Kastuvų, peilių ir pincetų paliestas prašneko Senosios Impilties kaimo, Dar­bėnų valsč. piliakalnis (dešiniaja­me Juodupės krante, 500 metrų nuo Juodupės intako į Šventąją)….

Tauta Ir Žodis, 1923 Pasakose žaltys — tai jūrų — marių karaliūnas, šmėsteli didžiuliais, bet neapčiuopiamais turtais, pagrobia ar suvilioja mer­gelę ilgakasę, nusigabena į savąsias vaidas. Tai la­biausiai paplitęs Lietuvo­je pasakų apie žaltį va­riantas. Visai kitoks aukštaitiš­kas žalktys — karalius: beribė jo galia ir milži­niški turtai, bet jie su­tviska tik…

Kancleris „Gražus kampelis“ // Trimitas. – 1932, Nr. 47, p. 930; Penki kilometrai nuo Pagelažių gele­žinkelio stoties (Vilkmergės — Jonavos ruože), apie 1,5 km. nuo Šventosios upės, aplinkui gražiais pušynais apau­gęs yra nedidelis Veprių bažnytkaimis. Čia pat palangėj, Veprių ežeras. Šven­tosios upėje yra puikių vietų maudytis, aplinkui auga jaunos pušaitės…

J. Totoraitis „Liškevos piliakalnis ir Vokės raganos“ // Tauta ir žodis 1909 m. Knyga II, p. 204-208. Seinų pav., Suv. gub., ant Nemuno kranto yra bažnytkiemis [su_tooltip text=”Apie Liškiavą ir jos istoriją Polujanskl. „Wędrowki po gub. Augustowskiej“; p. 232 – 249. (B.).” background=”#5a5a5a” font_size=”11″] Liškiava.[/su_tooltip] Kitąsyk čionai buvo dominikonų klioštorius,…

J. Totoraitis „Senovės liekanos ir lietuvių mitoligiški atminimai“ // Tauta ir žodis 1909 m. Knyga II, p. 177-204. I. Daukšių apygarda (Kalvar. pav., Suv. gub.), apie kurios senovės liekanas bus žemiau kalbėta, turi savo, nors ir ne labai seną, istoriją, kuri tačiau siekia XIV šimtmečio pabai­gos. Kryžeivių laikuose, kaip daug…

Nuotrauka: Sieliai Šventojoje. Iš P. Ivanavičienės albumo. Ona Sedelskytė XX a. 4 deš. © A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje buvo du pagrindiniai sielių pluk­dymo keliai. Jais mediena bu­vo plukdoma iš Ažvinčių Minčios girios. Pirmojo – ilgiausio kelio pradžia buvo Uteno ežeras. Pakrantė, ku­rioje buvo…

A….s Ž….s „Apie karalienės liūną“ // Tauta ir žodis 1907 m. Knyga I, p. 140-145. Savo kūdykystėje daug esmi girdėjęs ir prisiklausęs senu žmonių įvairiu pasakų, apie tuos žilos senovės laikus, kuriuose gyveno mūsų milžinai – didvyriai ir kurie savo milži­niškais darbais tėvynės ir žmonių labui užsitarnavo sau am­žiną atminti…

Eugenija Šimkūnaitė „Žalkčių karalius“ // Ladakalnis. Nr. 39, 1991 m. balandis – biržėlis p. 3; Nr. 40, p. 4. Pateikiame kiek sutrumpintą įžymios mokslininkės, biologijos mokslų daktarės Eugenijos Šimkūnaitės studiją parengtą iš nuo­latinių gimtų jai Šiaurės Rytų Lietuvos vietų etnokultūros tyrimų. Pasisuko saulė ilgėn, įs­pindo Želmio seklyčion, ir kėlėsi Žalkčių…

Aringas Gorodeckis „Lados kalnas“ // Ladakalnis. Nr. 38. Kas nors kartą buvo už­lipęs ant kalno, pakeleivių Ledakalniu, o vietinių žmo­nių Ladakalniu, Ladu (pvz.: „Tai į Ladą einat?“) vadi­namo, rado laiko kelias minutes pastovėt ant jo su­sikaupus, pajust jo nepap­rastą dvasią, dosniai atve­riamų grožybių žavesį – niekados jau šito pojūčio nebeužmirš….