Pėdsakai
straipsniuose, legendose, tautosakoje
Daugelyje čia publikuojamų straipsnių prisegtos ir vietovės apie kurias juose kalbama. Belieka tik perskaityti pateiktą informaciją, spausti ant vietovės ir atsidariusiame lange susirasti mygtuką „Rodyti kelią„.
D. „Karžygių kalnas“ // Trimitas. – 1931, Nr. 32, p. 6285; Pro Jurbarką, šilus perkirpusi, teka Mituva. Jos statūs skardžiai šlėkais apsodinti, žėri veidrodžio atošvaistomis prie Jurbarko sienų. Seni Vasilčikovo rūmai, didelis sodas, dūli ant Mituvos kranto. Garsių rūmų griuvėsiai mena praeitį ir skaudžios tikrovės paliesti, lyg ašaromis verkia, kai…
Peržiūrėti daugiauV. Bičiūnas „Mūsų krašto istorinės vietos“ // Trimitas. – 1931, Nr. 29, p. 564-565; Viena iš žymiausių Lietuvos istorinių vietų (Šalia Vilniaus, Kauno, Kernavės ir Trakų) yra Ukmergės arba Vilkmergės miestas. Nesigilinant į to miesto pavadinimo išaiškinimą, pravers tačiau pažymėti, kad pats miesto vardas yra susijęs su dviem skirtingais padavimais….
Peržiūrėti daugiauSteponas Zobarskas „Taurapilis“ // Trimitas. – 1929, Nr. 45 p. 750-752; Netoli Tauragnų miestelio, rytuose, iš trijų pusių ežero apsuptas, yra kalnas — Taurapiliu vadinamas. Čia užrašyta legenda, apie jį. Jau kelintą diena klaidžiojo Rigimunto, jauno karvedžio vedamas lietuvių būrelis po tamsias ir neįžengiamas, girias, o kelio vis dar negalėjo…
Peržiūrėti daugiauSteponas Zobarskas „Punia – Pilėnų kunigaikščio piliakalnis“ // Trimitas. – 1929, Nr. 31, p. 526-527; Pagal Kraševskį, Kondratavičių ir kt. Tylus vakaras. Lelijavi saulėlydžių skliautai sugulę ant sustingusios ir susimąsčiusios Nemuno krūtinės, lyg kokia tolimos amžinybės dekoracija ir jaudinančiai ir akį veriančiai žvelgia. O Nemunas tyli. Prie Nemuno dunkso aukštas,…
Peržiūrėti daugiauA. Vabalkšnis „Kunigaikštis Pyplys“ // Trimitas. – 1929, Nr. 30, p. 512-514; Piliakalnio paslaptis Važiuojant Nemunu žemyn, toj vietoj, kur Nevėžis įteka, kairiajam Nemuno krante yra piliakalnis. Mažas ir nedidelis atrodo iš tolo tas piliakalnis. Ant aukšto kalno, kurio krantai yra statūs į vakarus, į rytus ir šiaurę, plaukiąs Nemunu…
Peržiūrėti daugiauSteponas Zobarskas „Beragis“ // Trimitas. – 1929, Nr. 28, p. 478-481; Salų ežero legenda Puikus Salų bažnytkiemis! Nors ir nedidelis. Kam teko bent kartą jame atsilankyti — niekuomet neužmirš. Graži, kaštanų vainikais apsisiautusi, bažnyčia. Balti, iškilmingu mostu pasistiepę mūrai. Toliau šventoriaus, šiaurėje, didelis sodas. Obelys nukarusios visokiais raudonais vaisiais. Kaip…
Peržiūrėti daugiauAdolfas Meškuotis „Utenio pilies paslaptis“ // Trimitas. – 1929, Nr. 22, p. 356-357; Žmonių pasakojimas Pasakojama, kad Uteną įkūręs Lietuvos kunigaištis Utenis. Tai liudiją ir jos vardas. Tačiau taip pat pasakojama, kad senovėje Utena buvusi kitoje vietoje, ten, kur dabar Utenio piliakalnis. Utenos vietoje esą buvęs tik dvaras ir kaimas….
Peržiūrėti daugiauMačiukiškis „Pūkštos kalno paslaptis“ // Trimitas. – 1929, Nr. 17, p. 277-278; Senų žmonių padavimai Pūkšto kalnas didelis ir aukštas, yra Krokių kaimo lauke, Sedos valsčiuj. Senieji žmonės pasakoja, kad Tado Kosciuškos sukilimo metu (1794 m.) Pūkštos kalne buvo Lenkų Lietuvių kariuomenės stovykla. Kad kariuomenę rusai vogčiomis neapsuptų, buvusi pastatyta…
Peržiūrėti daugiauA. Klumbys „Jomantų pilis“ // Trimitas. – 1928, Nr. 16, p. 533-538; Nr. 17, p. 566-570; I Tarp tamsiųjų miškų, neįbrendamų balų ir liūnu, ant srauniosios Ašvos kranto, kerpėmis ir samanomis apžėlusi, stovėjo aukšta ir stipri Jomantų pilis. Iš vienos pusės, ją rietė Telšena, iš kitų dviejų — gili ir…
Peržiūrėti daugiauJonas Velička „Įdomi istorinė mūsų krašto vieta“ // Trimitas. – 1928, Nr. 7, p. 244-245; Pilaitės, ant kurių Gediminas žuvo. — Kas po pilaitėmis yra. — Rasta mūras, kaulų, senų geležinių daiktų. — Gedimino kalnas ir Čerkakalnis. — Po juo tvirtos geležinės durys, kurių dar niekas neatidarė. — Seniausia bažnyčia,…
Peržiūrėti daugiauA. Varguolis „Girių karalius“ // Trimitas. – 1927, Nr. 39, p. 1252-1526; Nr. 40, p. 1277-1282; Nr. 41, p. 1315-1318; Nr. 42, p. 1342-1346; Baudžiavos laikų pasakojimas Dešinėje Nevėžio upės pusėje yra labai didelis žemės plotas, Karalgiriu vadinamas. Prieš daugelį metų toje vietoje buvo tankus, neperinamas miškas, dešimčius kilometrų skersai,…
Peržiūrėti daugiauA. Pleškys „Įpilties piliakalnis ir Alkos kalnas“ // Trimitas. – 1927, Nr. 1, p. 18-20; Beveik pačioje Šventosios ir Alkupio upės santakoje, už kokio šimto metrų nuo vieškelio einančio Liepojaus linkui, ant kranto dabartinio malūno kūdros, tarp tyrų lauktu stūkso nuogas, pasakingas, galingas senis milžinas, Įpilties piliakalnis. Iš. trijų pusių…
Peržiūrėti daugiau