Raudonės pilis

Raudonės pilis

Raudonės pilis. Malonu ir naudinga, pavažiuoti Ne­munu, ypač vasaros pradžioj, kai garlai­vių konkurencija, kai nuo Kauno ligi Jurbarko tik litą tesumoki.

Garlaivis sau plaukia, šuopšdamas ir teškendamas vilnis, o Nemunas toly­džio žavi čia nepaprasto grožio vieto­mis, gamta, čia byloja mums seną, bet tokią artimą ir garbingą istoriją, kai jo krantuose didingai ir rūsčiai pilių pilys budėjo, kai ėjo žūtbūtinė kova su kry­žiuočių ordinu.

Tik išplauki iš Kauno uosto, čia tuo­jau senojo miesto mūrai, čia garsiosios Vytauto pilies griuvėsiai.

Daug Nemuno krantuose, reikšmingų istoriškų vietų: toliau — Raudondvaris su giliuoju Nevėžiu, Zapyškis, už jo vasarotojų kampeliai — Kačerginė ir Kulautuva, o toliau vėl senieji piliakal­niai — Seredžius su skardingąją Duby­sa, Veliuona su kun. Gedimino poilsio vietą.

Bet šit: pavažiuoji kiek už Veliuo­nos, pralenki Plokščius ir nustembi, su­žavėtas. Tikrai vaidenasi lyg važiuo­tum Reino upe, kur daug daug gražių sveikų uolotuose krantuose senųjų ricierių pilių.

Čia irgi dešiniajam Nemuno krante už tankaus gražaus miškelio pamatai aukštą dantytą, raudonų plytų bokštą. Besistebėdamas, ir praeities vaizdų pa­gautas, nė nepamatai, kaip baigiasi šlaito miškas, dengiąs pilį, it prasideda lygi plati pieva. Dabar iš garlaivio jau matyti didžiu­liai raudoni pilies mūrai, ant gražaus kalnelio — tai Raudonės dvaras. Be abejo, nenusėdėsi garlaivy ir panorėsi arčiau pamatyti, pažinti Raudonės pilį – kurią dabar taip vadina visi šios vietos gyventojai dėl jos labai ryškiai, visoj apylinkėj „vyraujančių raudonųjų mūrų. Tarp kitko, labai patogu šioj vietoj iš garlaivio iškelia į krantą laiveliu.

Patekęs pilin netrukus susipažinsi su dabartiniu Radonės savininku — po­nu de Faria e Kastro, portugalų kilmės. Taip irgi stebėsies, kaip ir kokiais ke­liais, karštosios Madeiros salos gyvento­jas ir Portugalų karaliaus kamerheris — dabartinio savininko tėvas — pateko į tolimąjį Lietuvos kraštą, apie kurį net sapnuoti nesapnavo.

Malonus ir svetingas savininkas arba, jo sūnūs, kurių vienas buvęs, mūsų ulanas, o antrasai — „Aušros“ gimnazijos mokinys, mielai supažindins su pilimi ir papasakos jos istoriją. Tą istoriją jie puikiai žino ir moka atskleisti. Trum­pai suglaudus, ji taip atrodo:

Raudonės pilis įkurta 1337 metais šiose aplinkybėse. Kryžiuočių didmeisteris Feodorikas Altenburgietis suruo­šė žygį į Žemaičius. Kariuomenės vadu buvo paskirtas jaunasis Bavarijos Hen­rikas, vokiečių imperatoriaus Liudviko sūnėnas.

Ricieriai sustojo prie Nemuno ir mažoj saloj, vidury upės, pastatė nėdidelę tvirtovę, kurią pavadino „Romain-Verder“ (ties Ilguvos dvaru, dabar jo­kių pėdsakų nebeliko). Už trijų kilometrų, žemyn, dešinia­jam Nemuno krante buvo didelė medinė lietuvių tvirtovė — Veliuona. Ji buvo gerai įtvirtinta, narsiai ginama, bet ne­galėjo atsilaikyti prieš ugnies ginklą, kurio lietuviai dar nežinojo. Todėl ricieriai greit paėmė ir sudegino Veliuo­ną, o jos vietoj pastatė naujų murinę pilį — „Fridenberg“ (nuo jos ligi šio laiko pasiliko pamatai žemėje).

Henrichas, pasinaudojęs tuo, kad Di­dysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas tuo laiku buvo tolimam žygy prieš toto­rius, pastatė 9 km. žemiau Veliuonos, irgi dešiniajam Nemuno krante naują, didelę pilį su aukštu bokštų. Ta pilis jos įkūrėjo, garbei buvo pavadinta „Heinrich Bayern”. Tašiau, kaip jau esu mi­nėjęs aukščiau, šis pavadinimas ilgai nepasiliko ir užleido vietą kitam, lietuviškam, būtent Raudonė.

Henrichas, kaip žinome, ilgai Žemaičiuose nepasiliko. Visas savo žemes, jų skaičiuje ir Raudonės pilį perdavė didmeisteriui Teodorikui. Pastarasis iš Ro­mos imperatoriaus gavo teisę valdyti Lietuvą ir Žemaičius drauge su Raudo­nės pilimi, kuri turėjo tapt naujos valstybės sostine. Raudonėj taip pat turėjo būti būsimojo Lietuvos katalikų, arkivyskupo rezidencija.

Tuo tarpų Gediminas, baigęs žygį prieš totorius, grįžo į Vilnių ir 1338 metais, vasarą išsiuntė prieš kryžiuočius savo kariuomenę, kuriai vadovavo jo sūnus Algirdas. Šis žygis nelaimingai baigėsi. Po 22-jų apgulimo dienų lietuviai turėjo atsitraukti nuo Raudonės sienų. Ta­čiau atsitraukiant Algirdui pavyko grą­žinti praėjusiais metais kryžiuočių paimtą Veliuoną ir nugriauti „Romain-Verdero“ pilį.

Kitais, būtent, 1339 metais Gedimi­nas vėl surinko didžiulę kariuomenę ir pats su ja nužygiavo prieš Raudonę. Kryžiuočiai sutiko lietuvius smarkia ir žudančia ugnimi. Puolančiųjų eilėse tiek buvo pridarytą nuostolių, jog šie buvo pradėję, abejoti savo jėgomis. Tuo­met pasenęs Gediminas nulipo nuo ar­klio ir norėdamas savo pavyzdžiu pakelti savųjų karių dvisią, pasiremdamas kardu išėjo į priekį. Vos tiktai prisiarti­no jis prie pilies sienų, tuojau iš bokšto lango pasigirdo šūvis, ir Gediminas pargriuvo mirštamai sužeistas.

Didelis sumišimas kilo lietuvių ka­riuomenėj. Sužeistąjį kunigaikštį tuo­jau išnešė iš ugnies veikimo zonos ir apsupo visi vadai ir kariai. Gediminai pilnu ilgesio ir skausmo žvilgiu apmetė susirinkusius, tvirtu balsu pareiškė sūnums savo paskutinę valią ir netrukus pasimirė.

Čia, kaip matome, susiduriame su kitą Gedimino mirties versija, kuri nėra tokia populiari, kaip pirmoji, būtent, kad Gediminas buvo sužeistas, puldamas Veliuonos pilį. Manding, jau laikas būtų, kad mūsų istorikai gerai ištirtų ir pagaliau tartų savo autoritetingą žodį.

Po, tos nelaimės lietuviai visiškai tyliai pasitraukė nuo Raudonės ir kryžiuočių nekliudomi, iškilmingai nunešė savo vado kūną į Veliuoną. Čia jis buvo tinkamai pašarvotas ir ant didelio laužo sudegintas, o pelenai palaidoti greta Veliuonos tvirtovės. Toje vietoje kariuo­menė supylė Gediminui didelį kapą, kuris ir dabar tebėra vadinamas Gedimi­no kalnu.

Po tėvo mirties, kariuomenės vadovybę paėmė Gedimino sūnus Mantvydas. Jisai su 40 000 kariuomenės ir didele artilerija apsupo Raudonę ir po kelią dienų smarkių kautynių paėmė tą pilį su visa įgula.

Paskum lietuvių kariuomenė nužygiavo toli į Prūsus, sumušė naują Vokie­čių kariuomenę, žygiuojančią į žemaičių kraštą, paėmė Ragainės ir Tilžės miestus ir padarė labai naudingą Lietuvai taiką. Bet 1343 metais, kryžiuočiai vėl įsiveržė į Lietuvą, netikėtai užpuolė Raudonės pilį, paėmė ją ir sugriovė. Jos vietoj pastatė kitą pilį 9 km. žemiau ir pavadino „Bayernburgu“. Kaip matome labai daug kryžiuočių pilių, kurios stovėjo prie Nemuno, vis buvo vadinamos. „Bayern“ tai reiškia Bavarija. Tatai rodo, kad kryžiuočių tarpe daug tuomet turėjo reikšmės bavariečių elementas.

Kaip teko pastebėti, Raudonės pilis daug kartų buvo nukentėjusi senaisiais laikais, taip pat nemažai nukentėjo ir vėlesniais laikais. Net perkūnas keletą kartų buvo trenkęs į jos aukštąjį bokštą ir uždegęs pilį. Vadinasi, veltui būtų norėti, kad šiandien ji atrodytų lygiai tokia pat, kokia buvo savų įkūrimo me­tu. Daug kartų amžių bėgyje ji buvo restauruota ir atnaujinta, šiandien ji gana sumoderninta ir visai pritaikyta šių laikų gyvenimo sąlygoms. Bet vis dėlto daug joje pasiliko charakteringų seno­vės pėdsakų. Svarbiausia, kad ir dabar­tinė jos architektūra, labai stilingą ir gražiai išlaikytos senovės pilių formos bei charakteris. Likosi, kaip minėjau, didysis, pilies bokštas ir dar penki bokš­tai, 4 iš kampų ir vienas iš rytų pu­ses. Sienose ir bokštuose labai dar žy­mu senųjų langų ir ambrazūrų pėdsakai.

Yra ir kitokių, liekanų, čia pat prie pilies. Šlaite, auga didžiuliai seni ąžuo­lai. Po tais ąžuolais yra pasagų pavidalo pakopomis, sukrauti akmenų suolai. Spė­jama, gal čia galėjo būti senovės aukurai, kur melsdavosi lietuviai ar kuni­gaikščiai saviesiems dievams. Dabar čia žemės užgulė ir žolės bei krūmai užaugo.

O pasakojama apie tuos akmens suo­lus, kaip tikras faktas, kad čia kuni­gaikštytės Balandos (tuo vardu dabar plaukioja Nemunu garlaivis), Kęstučio dukters, buvusi sėdynė, kur ji slaptai, naktimis susitikdavusi su belaisviu kry­žiuočių. Pamilusi tą kryžiuotį ir norė­jusi pabėgti. Bet sužinojęs kunigaikštis Kęstutis, to krašto valdovas, prakeikęs dukterį ir nužudęs.

Ir dabar naktimis, kai tyliai šlama šlaito medžių lapai, kai šaltai narsto pro debesis meilės, burtų mėnuo, galima esą matyti toje sėdynėje žavingai dai­lios merginos pavidalą. Tai klaikioji pi­lies dvasia, tai nuolatinis josios vaiduoklis.

Tolimesnė Raudonės pilies istorija aptrupėjusi ir labai epizodišką. 1600 me­tais pilį atnaujinęs Kiršensteinas, kuri jam buvo padovanota Zigmanto Augu­sto. Tojo Kiršensteino herbas ir dabar tebėra įmūrytas viename bokštų, ties durimis. Po Kiršensteino valdę Olenskiai. Iš jų nupirkęs kunigaikštis Zubo­vas Platonas XVII a. gale. 1810 me­tais pirkusi pilį iš Zubovo Zofija Pierch. Pierchų herbas, baltam marmure iškaltas irgi tebėra didžiojo bokšto sie­noj. Tolimesnis Raudonės pilies valdo­vas, dabartinio savininko tėvas, grynai romantiškai paveldėjo tą pilį. Zofijos Pierch, vėliau Kaisarovos (po antro vyro), duktė, irgi Zofija, ištekėjusi už švedo Wachsel, turėjo dukterį, taip pat Zofiją. Pastaroji rimtai susirgo. Gydytojai jai patarė išvažiuoti į tolimą ir šiltą atogrąžų kraštą, Tai buvo Fuhčalijo miestas, Madeiros saloj. Ten ji, bevasarodama ir besigydydama, susipaži­no su portugalu (apytikriai 1875 metais) de Faria e Kastro. Pažintis nebuvo pa­prasta, nes greit susimylėjo ir ištekėjo, parsiveždama į Lietuvą naują valdovą ir dabartinės giminės pavardę.

Raudonės pili nepaprastai puošia ir gaivina didžiulis (arti 20 ha) ir senas parkas. Už parko tuojau, miškas ir reto gražumo Nemuno šlaitas.

Prieš karą tai piliai priklausė didžiu­liai žemės ir miško plotai, ligi 6000 ha. Dabar, žemės reformos įstatymu, nau­jiesiems valdovams beliko tik norma – 150 ha. Vien iš tos normos tokia didžiulė ir po vokiečių okupacijos gerokai nukentėjusi pilis, be abejo, nei išsilaikyti nei atsinaujinti nebegali. Ilgainiui, ji apgrius ir sunyks, jei neatsiras pašalinė globa ir koks nors tikslas, kuriam ji būtų sunaudota. Yra gandų, kad dvasininkai mano ją išpirkti ir vienuolyną ten įsteigti.

Balčiūnas J. Raudonės pilis // Lietuvos aidas. – 1931, liep. 2, p. 2-3