Autorių archyvai: Donatas

Č. Kudaba „Ignalinos landšaftinio draustinio gamtiniai bruožai” // Ignalinos kraštas 1966 m. p. 7-15; Ignalinos landšaftiniu draustiniu buvo paskelbtas nuošalus, beveik dvylika tūkstančių hektarų apimąs, kalvotas, miškais apaugęs, ežerais labai turtingas plotas, esantis į vakarus nuo Ignalinos miesto. Jį sudaro Dringių, Baluošo, Lūšių, Asalnų, Ūkojo ir kitų mažesnių ežerų apylinkės….

J. Basanavičius „Straipsniai ir studijos: Dėlei žynio Ilgio” // Raštai. Pirma knyga 2003 m., p. 176-179; Apie Ilguvos vardo atsiradimą Jonas Polujanskis savo vei­kale „Wędrowki pogubernii Augustowskiej” (Warszawa, 1859, p. 304) rašo: „Dalėj ponad Niemnem, w gaju šwiętym Ilgi zwa- nym usadowily się wsie Ponikie i Hgowo. Ponikie piervviotnie stanovvily…

Nuotrauka: Vilnius. Gedimino pilies kalnas 1970-1975 m. Parengė B. Kerbelytė „Vilnius” // Žemės atmintis 1999 m. p. 12; Vilniuje pro švento Kazimiero kalną (jį dar vadina Pilies kalnu; ten yra pilis ir patranka, kuri šauna dvyliktą [valandą]; tas kalnas nuo vieškelio kaip nutašytas) važiavo vienas žmogelis iš turgaus su neparduotom…

Nuotrauka: Vilnius. Pilies kalnas. 1913 m. Parengė B. Kerbelytė Vilnius // Žemės atmintis 1999 m. p. 11-12; Vilniuje pro Pilies kalną ėjo žmogus. Kada tas buvo, nežinau, bet dar prie karalienės. Na, eina žmogus pro kalną ir mato: kalne atidaryti vartai, ten vaikšto kokie kareiviai. Išėjo pro vartus koks kareivis…

Nuotrauka: Vilnius. Vilija. 1887 m. Autorius: Józef Czechowicz Parengė B. Kerbelytė Vilnius // Žemės atmintis 1999 m. p. 11 Milžinas Jokūbas Vilnių statė, o į Kauną pietauti eidavo. Nueidavo, papietaudavo ir vėl laiku grįždavo. Matai, milžinų žingsnis ir už traukinį greitesnis. *** Kalba, kad tik kepurėmis prinešė tų žemių Vilniuje…

B. Buračas „Velžių kaimo piliakalniai” // Mūsų kraštas. 1938 m. lapkričio 17 d. Nr. 46 p. 6. Pusiaukelyje tarp Radviliškio ir Šedu­vos miestelio, kur plačios pelkės ir ma­ži išretėję miškeliai supa mažą Verdulių ežeriuką Žirnį, senovėje buvęs didelis miestas. Taip sako senų žmonių padavi­mai. Dabar šioje vietoje, palei Žirnio ežeriuką,…

Jonas Jonila Žilius „Libo Palemonas” // Palemonas ir jo padermė 1928 m., p. 11 Apie Nemoną dar yra toks padavimas: jis buvęs garbi­namas, kaipo dievaitis, ir Nemunaityje turėjęs savo švent­vietę … iki mūsų dienų ten esą pylimų ir kapų. (Narbutas, „DNLit“, I, 166 p.; Kraševskis, „Litwa“, I, 458 p.) Nemonas,…

Jonas Jonila Žilius „Libo Palemonas” // Palemonas ir jo padermė 1928 m., p. 10-11 Panemunės žemaičių padavimas. Iš užmario atvyko burininkai; atplaukę prie Dubysos žiočių, jie sužinojo, kad, plaukiant aukštyn, ant Dubysos besanti šventvietė, taigi iš džiaugsmo, radę kelią, ėmė giedoti: „Še, radom!“ — nuo ko ta vieta buvo pavadinta…

Plečiantis prekybiniams ryšiams tarp Europos valstybių ir užjūrio ša­lių, reikėjo vis daugiau miestų planų ir valstybių bei kraštų žemėlapių. Vokiečių geografas, kilęs iš senos rašytojų šeimos, Georgas Braunas, bendradarbiaudamas su piešėjų ir raižytoju Pranciškum Hogenbergu, pa­rengė stambų net 6 knygų didžiųjų pasaulio miestų atlasą (Civitates Orbis Terrarum) su panoraminiais miestų…

Paveikslėlis: „Palemono piliakalnis”. Lidija Meškaitytė. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus Jonas Jonila Žilius „Libo Palemonas” // Palemonas ir jo padermė 1928 m., p. 10 Ant Nemuno kranto, ties Seredžiumi, kur į Nemuną įteka Dubysa, yra apvalus kalnas, ant kurio dar matyti pylimų, ar liekanų kažkokios senos tvirtovės. Tas kalnas vadinamas Palemono…

Autorių kolektyvas „Perkūno žinyčia” // Vilniaus legendos 1998 m., p. 31-32 Kai kryžiuočiai, pasinaudoję suirute, kuri, karaliui Min­daugui žuvus, įsigalėjo Lietuvoje, kelis kartus sunai­kino šventąsias romuvas prie Nevėžio ir Dubysos, ku­nigaikštis Šventaragis sumanęs pastatyti didžiulę die­vaičio Perkūno garbei žinyčią Neries ir Vilnios santakoj. Tos vietos kunigaikščiui buvusios žinomos dar iš…

Nuotraukoje Pilies kalnas 1919 m., kuriame anot legendos gyvenęs slibinas Smakas. Autorius Jan Bułhak; Autorių kolektyvas „Siaubūnas” // Vilniaus legendos 1998 m., p. 46-51 Seniai, labai seniai — dar tankiosios Lietuvos girios kir­vio nepažinojo – puikiosios Neries ir srauniosios Vil­nios krantuose, tarp šimtamečių ąžuolų, dunksojo ne­didelis kaimelis. Kuklūs buvo to…