Mindaugo sostas – karaliaus vardo sargybinis virš Pajautos slėnio

Mindaugo sostas

Mindaugo sostas (Kernavės piliakalnis II) – Aukuro kalnu vadinamo piliakalnio priešpilis, vienas iš Kernavės piliakalnių Širvintų rajono savivaldybės teritorijoje, pietiniame Kernavės pakraštyje, dešiniajame Neries slėnio šlaite, Kernavės seniūnijoje. Jis priklauso Kernavės archeologinei vietovei, kuri valstybiniu kultūriniu rezervatu tapo 1989 m., o į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašyta 2004 m. liepą.

Iš penkių Kernavės kalvų būtent ši turi garsiausią vardą. Jis žada karalių, karūną ir sostą. Ir nors pats kalnas sako kai ką kitą, jo istorija nė kiek ne menkesnė už legendą – tik senesnė, tylesnė ir daug labiau žmogiška.

Vardas, gimęs iš svajonės

Kernavės piliakalnių vardai nėra senoviniai. Aukuro kalno, Mindaugo sosto ir Lizdeikos pavadinimus Kernavės kalvoms suteikė XIX a. romantikai. Tai buvo laikas, kai praeities ieškota ne tik žemėje, bet ir vaizduotėje. To meto keliautojai, plaukdami Nerimi, Kernavės kalvose regėjo viską iš karto: amžiną ugnį, pranašaujantį krivį ir didįjį kunigaikštį, valdantį kraštą. Vardai iš tokio regėjimo ir gimė.

Tačiau ir šis romantiškas regėjimas turėjo senesnes šaknis. XVI a. metraštininkai, rašę apie Mindaugą, tvirtino, kad jis buvo apkrikštytas ir Lietuvos karaliumi vainikuotas Kernavėje. Problema ta, kad Mindaugo laikų šaltiniai – slavų metraščiai, vokiečių kronikos, popiežiaus dokumentai – karūnavimo vietos nenurodo, tad ši žinia liko legenda. Šiandien istorikai linkę manyti, kad karūnavimas vyko kitur, o tvirtai pasakyti, ar karaliaus Mindaugo sostas iš tiesų buvo Kernavėje, negalima, tačiau miestas neabejotinai buvo vienas svarbiausių politinių ir ekonominių centrų valstybės ištakose.

Taigi Mindaugo sostas – ne vieta, kur sėdėjo karalius. Tai vieta, kur tauta ilgą laiką norėjo jį matyti. Ir tai savaip ne mažiau svarbu.

Kalva, kurią apsupo daubos

Priešpilis įrengtas aukštumos kyšulyje į šiaurę nuo piliakalnio, už natūralaus 11 m gylio ir 50 m pločio griovio. Iš vakarų, pietų ir rytų jį juosia gilūs grioviai, skiriantys nuo Aukuro ir Pilies kalnų bei nuo aukštumos šiaurėje. Šlaitai statūs, 20–23 m aukščio. Aikštelė pailga, o jos šiauriniame gale stūkso 5 m aukščio nupjauto kūgio formos pylimas. Aikštelė siekia apie 57 metrus ilgio.

Užlipęs į viršų supranti, kodėl šią kalvą pasirinko gynybai. Pietuose už gilaus griovio stūkso Aukuro kalnas, kur, manoma, buvo kunigaikščio rezidencija. Mindaugo sostas stovėjo jam už nugaros ir saugojo iš šiaurės, nuo aukštumų pusės, iš kur galėjo ateiti priešas. Tarp šių dviejų kalvų archeologai aptiko 3 metrų gylio griovį, skyrusį Aukuro kalną nuo Mindaugo sosto priešpilio.

Tūkstantis metų po velėna

Mindaugo sostas – plačiausiai ištyrinėtas iš visų Kernavės piliakalnių. Pirmieji mėgėjiški kasinėjimai vyko dar XIX a. viduryje, tačiau tikrieji atradimai prasidėjo kitaip, nei paprastai prasideda archeologija. Didžiausia nuošliauža 1979 m. kovą užfiksuota rytiniame Mindaugo sosto šlaite, jos plotas – 2650 kv. metrų. Įtrūko ir per kelis metrus žemyn pasislinko beveik ketvirtadalis kalno. Kalnas tarsi pats atsivėrė ir parodė savo vidurius. Vienas Kernavės tyrėjų vėliau prisiminė, kad jis atsivėrė taip tobulai, tarsi archeologams būtų padavę sluoksniuotą tortą.

Ši nelaimė tapo pradžia. Sistemingi Kernavės archeologiniai tyrimai pradėti tik 1979 m., būtent dėl nuošliaužos rytiniame Mindaugo sosto šlaite. Nuo tada Kernavę tyrinėja kasmet. Įdomu, kad pirmaisiais metais vadovavę tyrėjai buvo įsitikinę, jog centrinis piliakalnis ir kunigaikščio rezidencija yra būtent Mindaugo sostas, nors importinių dirbinių ten nerasta.

Per keturis sezonus ištirta beveik visa aikštelė – 564 m². Žemėje atsiskleidė ilga istorija. Kultūrinis sluoksnis aikštelės viduryje siekė 1 m, o pakraščiuose – 2–2,5 m storio. Rasta I tūkstantmečio vidurio ir antrosios pusės stačiakampių stulpinės konstrukcijos pastatų liekanų, židinys, lipdytos grublėto paviršiaus keramikos, molinių tinklų pasvarų. Tinklų pasvarai liudija, kad šios kalvos gyventojai žvejodavo Neryje. Tai buvo ne tik sargai, bet ir paprasti žmonės, gyvenę iš upės.

Ankstyvuoju laikotarpiu Mindaugo sostas buvo vienas iš dviejų Kernavės gynybos branduolių. III–V a. viduryje Kernavėje ėmė formuotis gynybinis kompleksas, kurį iš pradžių sudarė dvi įtvirtintos gyvenvietės – Aukuro kalno ir Mindaugo sosto piliakalniuose – bei medgrinda, jungusi piliakalnius su neįtvirtintomis gyvenvietėmis Pajautos slėnyje. Įsivaizduokite medinį taką per drėgną slėnį, kuriuo žmonės kasdien kopdavo nuo upės į kalvas ir atgal.

Medinė siena ir du gaisrai

Didžiausią reikšmę Mindaugo sostas įgijo XIII–XIV amžiais, kai Kernavė tapo didžiųjų kunigaikščių miestu. Tuomet kalvos pakraščiuose stovėjo medinė, moliu apdrėbta gynybinė siena, o viduje – ręstiniai pastatai. Rasta jų sudegusių liekanų, žiestos keramikos, suanglėjusių grūdų, gyvulių kaulų, geležinių dirbinių – vienanarės žirklės, peilių, kaltų, arbaletinių strėlių antgalių, cilindrinių spynų, raktų, taip pat akmeninių ir kaulinių verpstukų, žalvarinių segių.

Šie daiktai pasakoja apie įgulą, kuri čia ne tik budėjo, bet ir gyveno: verpė, kirpo, rakino skrynias, laikė grūdus. Arbaleto strėlių antgaliai primena, kad šalia kasdienybės visada buvo karas.

Ypač iškalbingi du pelenų sluoksniai. XIV a. kultūriniame sluoksnyje išsiskiria du horizontai: apatinis, susidaręs po 1365 m. gaisro, ir viršutinis – po 1390 m. gaisro. Abu kartus Kernavę nusiaubė kryžiuočių žygiai. Po pirmojo gaisro kalvą atstatė. Po antrojo – nebe. Mindaugo sostas buvo gynybinis priešpilis, iš šiaurės saugojęs Aukuro kalną, ir po 1390 m. gaisro jis buvo apleistas. Nuo tada kalva tyli jau daugiau nei šešis šimtmečius.

Kalnas, kuris vis dar juda

Mindaugo sostas nėra sustingęs. Šie statūs, žmonių rankomis suformuoti šlaitai nuolat kenčia nuo vandens. Po 1979 m. nuošliaužos rytinis šlaitas buvo atstatytas, o Kernavėlės upelis jo rytinėje papėdėje nukreiptas į požeminius vamzdžius. Po 2002–2003 m. nuošliaužų tvarkyti šiaurinis ir šiaurės vakarinis šlaitai: drėgmės perteklius ir gruntinis vanduo nuvesti drenomis, o piliakalnis sutvirtintas ąžuoliniais kuolais ir geotekstile. 2011 m. žiemą nuslinko dar vienas, pietrytinis šlaitas.

Net ir šios nelaimės dovanoja atradimų. Tvarkant naujausias nuošliaužas šiaurės vakariniame šlaite, rasta peilių, ylų ir kitų dirbinių, datuojamų XIII–XIV a.; daugiausia radinių buvo viršutinėje šlaito dalyje. Kalnas tarsi pats po truputį atiduoda savo atmintį.

Kaip aplankyti

Mindaugo sostas yra Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato dalis. Kelionę patogiausia pradėti nuo Kernavės archeologinės vietovės muziejaus, kuriame saugoma daugybė čia rastų daiktų, o tada takais pakilti prie piliakalnių. Mindaugo sostas iškyla šiaurinėje grandinės pusėje, tarp Aukuro kalno ir Pilies kalno. Kalvos šlaitai statūs ir vis dar jautrūs erozijai, todėl laikykitės įrengtų takų ir laiptų.

Ypač gyva Kernavė per Valstybės dieną: liepos pradžioje vykstančios gyvosios archeologijos dienos mini Mindaugo karūnavimą, vieną reikšmingiausių Lietuvos valstybės datų. Tuomet po kalvomis vėl skamba kalvių kūjai ir dūmija ugniavietės.

Mindaugo sostas – vieta, kur legenda ir mokslas nesiginčija, o eina greta. Karalius čia galbūt niekada nesėdėjo, tačiau tūkstantį metų šioje kalvoje gyveno žmonės, kurie žvejojo, verpė, statė sienas ir jas atstatinėjo po gaisrų. Užkopkite į aikštelę, pažvelkite į Aukuro kalną ir Pajautos slėnį ir pagalvokite: galbūt tikrasis šio kalno sostas yra ne karaliaus kėdė, o pati kantri, iš pelenų vis atgimstanti žemė.