Pajautos slėnis – po pievomis miegantis Kernavės miestas

Pajautos slėnis

Pajautos slėnis – Neries slėnio dalis Širvintų rajono savivaldybės teritorijoje, pietiniame Kernavės pakraštyje, tarp piliakalnių papėdės ir upės, Kernavės seniūnijoje. Tai Kernavės archeologinės vietovės, nuo 2004 m. įrašytos į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, širdis: čia XIII–XIV amžiais buvo įsikūręs žemutinis Kernavės miestas.

Kai melioratoriaus kastuvas atsitrenkė į gatvę

1986 metais Pajautos slėnyje, į pietvakarius nuo Pilies kalno, melioratoriai kasė tranšėją ir užkliuvo už medinio kelio liekanų. Atvykę archeologai po pievos velėna rado turtingą XIII–XIV a. Kernavės miesto kultūrinį sluoksnį. Ūkinio pastato teritorijos atliekų duobėse ir pirties kieme aptikta daug odos atraižų ir odinių dirbinių, tarp jų ir batų.

Taip paprastai ir netikėtai prabilo miestas, kurio niekas nebematė daugiau kaip šešis šimtmečius. Po ganykla, kurioje vasaromis žydėjo pievos, gulėjo grįstos gatvės, sodybos, dirbtuvės ir pirtys. Šiandien žinome, kad žemutinis Kernavės miestas plytėjo per visą Pajautos slėnį ir užėmė apie 15 hektarų.

Dvylika tūkstantmečių vienoje pievoje

Pajautos slėnis yra viena iš tų retų vietų, kur žmogus gyveno beveik be pertraukos nuo ledynmečio pabaigos. Pirmųjų lankytojų pėdsakai – swiderio kultūros titnaginiai strėlių antgaliai, datuojami vėlyvuoju paleolitu, maždaug IX tūkstantmečiu pr. Kr. Tai buvo šiaurės elnių medžiotojai, sekę bandas palei upę.

Bėgant amžiams, gyventojų daugėjo, ir II–III a. derlingame Pajautos slėnyje įsikūrė žemdirbių gyvenvietės. III–V a. viduryje Kernavėje ėmė formuotis gynybinis kompleksas: dvi įtvirtintos gyvenvietės Aukuro kalno ir Mindaugo sosto piliakalniuose, sujungtos medgrinda su neįtvirtintomis gyvenvietėmis slėnyje. Medgrinda – medinis takas per drėgną, pelkėtą pievą – šiandien yra atkurta, ir lankytojai gali ja eiti tuo pačiu keliu, kuriuo ėjo senoliai.

Medinis miestas prie Neries

XIII–XIV amžiais slėnis tapo tikru miestu. Kunigaikščio pilis stovėjo ant Aukuro kalno, o žemutinio miesto amatininkų sodybų kvartalai plytėjo Pajautos slėnyje. Archeologai Kernavėje išskiria tris pagrindines zonas: administracinę-gynybinę (piliakalniai), gyvenamąją-gynybinę (Pilies kalnas) ir gyvenamąją, kurią sudarė miestas Pajautos slėnyje ir dalis į šiaurę nuo Lizdeikos kalno.

Čia gyveno kalviai, juvelyrai, puodžiai, kailiadirbiai, batsiuviai. Viduramžių Kernavė buvo klestinti amatininkų ir pirklių bendruomenė, kurioje gyveno daugiau kaip tūkstantis žmonių – keliskart daugiau nei šiandieniniame miestelyje. Kaip ir kituose to meto miestuose, čia gyveno skirtingų tautų ir tikėjimų žmonės.

Miestas baigėsi ugnimi. XIV a. Kryžiuočiai Kernavę sudegino du kartus – 1365 ir 1390 metais. Paskutinio puolimo metu, 1390 m., besitraukdami gynėjai patys sudegino medines pilis, o žmonės paliko Pajautos slėnį. Likę gyventojai pasitraukė į viršutinę terasą, kur iki šiol stovi dabartinė Kernavė.

Tačiau atmintis išliko. Dar XVII a. byloje tarp Kernavės klebono ir dvaro valdytojo minimas „laukas, kur anksčiau buvo senasis miestas, apačioje prie pačios Vilijos“. Žmonės žinojo, ant ko jie pjauna šieną.

Kas buvo Pajauta?

Slėnio vardas atrodo senas kaip pati žemė, bet jo istorija sudėtingesnė ir įdomesnė. Iš tiesų čia susipina trys skirtingi pasakojimai.

Metraščių Pajauta – kunigaikštienė, tapusi deive. XVI a. Lietuvos metraščiuose užrašyta legendinė istorija apie Lietuvos kunigaikščius, kilusius iš romėno Palemono. Šiuose šaltiniuose, taip pat istoriko Motiejaus Strijkovskio (1547–1593) veikaluose, rašoma, kad Kernavę įkūrė kunigaikštis Kernius. Sūnų jis neturėjo, o vienintelę dukterį Pajautą ištekino už Živinbūdžio (Kiro). Istorikas Albertas Vijūkas-Kojelavičius (1609–1677) dar patikslino, kad Kernius Živinbūdį įsūnijo 1085 m. ir, jau pasenęs, atidavė jam savo dukterį Pajautą.

Toliau metraštis pasakoja nepaprastą dalyką. Bychovco kronikoje rašoma, kad didysis kunigaikštis Kukovaitis, mylėdamas savo motiną Pajautą, jos atminimui pagal jos išvaizdą padarė stabą ir pastatė jį prie Žaslių ežero, o žmonės tą stabą garbino ir laikė Pajautą deive. Vėliau stabas supuvo, o jo vietoje išaugo liepos. Metraštininkas priduria, kad tas liepas „iki mūsų dienų jas tebedievina“.

Įdomiausia, kad šis pasakojimas nemirė kartu su metraščiu. Etnologė Dalia Vaitkevičienė nustatė, kad Pajautiškės kaime (Kaišiadorių r.) su Pajauta siejamas jos šventasis kapas, o padavimai apie ją išliko iki XX a. Vietiniai pasakojo, pavyzdžiui, kad kunigaikštis Žaslas žuvo mūšyje, o jo sužadėtinė Pajauta priverkė ašarų pilną duobę, likusią ten, iš kur buvo imta žemė jo kapui supilti. Pasak tyrėjos, jei Bychovco kronika datuojama XVI a. pradžia, tai žodinė tradicija tęsėsi mažiausiai 450 metų – ne mažiau kaip 18 kartų perdavinėjo šį pasakojimą iš lūpų į lūpas.

Romano Pajauta – krivio duktė. Antrasis Pajautos gyvenimas prasidėjo XIX a. Pajautos vardą, paimtą iš Lietuvos metraščio, po visą Europą išgarsino rašytojas Feliksas Bernatavičius (1786–1836). Jo romanas „Pajauta, Lizdeikos duktė, arba Lietuviai XIV amžiuje“ buvo išleistas lenkų kalba Varšuvoje 1826 m., bematant išverstas į prancūzų ir anglų kalbas, o 1886 m. – ir į lietuvių kalbą. Knyga tapo tokia garsi, kad autorius nebesivadino pavarde, o tik „Pajautos“ autoriumi, ir net jo antkapyje Lomžoje buvo įrašyta: „Čia guli „Pajautos“ autorius“.

Liaudies Pajauta – gražiausioji vaidilutė. Iš romano gimė ir trečioji, populiariausia versija, kurią šiandien pasakoja Kernavėje. Pagal ją, sugriovus Perkūno šventyklą Vilniuje, vyriausiasis krivis Lizdeika pasitraukė į Kernavę, o gražiausia jo vaidilutė buvo Pajauta, kurios garbei pavadintas slėnis piliakalnių papėdėje.

Kad slėnio vardas yra romantizmo laikų kūrinys, liudija ir tyrėjai: metraščių Pajautos pėdsakų apylinkėse siūloma ieškoti ne Kernavės piliakalnių papėdėje, bet į šiaurę nuo Semeniškių esančiose Daubulių, Gojaus ir Pajautos (Pajautkos, Pajautinės) vietovėse. Bet argi tai svarbu? Vardas prigijo taip giliai, kad šiandien jau pats tapo dalimi vietos dvasios.

Ką pasakoja Kernavės senoliai

Be metraščių ir romanų, slėnis ir jį supantys kalnai turi ir savo, tikrai liaudišką tautosaką, užrašytą iš vietos žmonių lūpų.

Požeminis kelias. Plačiausiai žinomas padavimas pasakoja apie tunelį, vedantį iš Kernavės piliakalnių į Trakus ir toliau į Vilnių. Kernavėje jis uždarytas geležinėmis durimis, prie Trakų – sidabrinėmis, o Vilniuje – auksinėmis. Neries regioninio parko tautosakos rinkinyje užrašytas vietinio gyventojo pasakojimas, girdėtas iš senelio: tunelis iš Kernavės į Vilnių prasideda aukščiau kaimo ir eina po Nerimi, o už upės yra duobė, vadinama Kareta, kurioje tunelis įgriuvo.

Kariuomenė po žeme. Kernavės senoliai pasakodavo, kad požemiuose naktimis žvanga ginklai, o kai sukaks du tūkstančiai metų po Kristaus, iš tų rūsių išžygiuos ginkluota kariuomenė. Kitame užraše priduriama, kad tada iš kalnų, iš požemių atsistos nauja valdžia, ir bus pasaulio pabaiga, o pats pasakotojas pabrėžė, kad Kernavė buvo labai didelis miestas. Kitas variantas tvirtina, kad Pilies kalne miega didžiulė kariuomenė, kuri, atėjus sunkiems laikams, išžygiuos ginti Lietuvos.

Kunigaikštienės lobis. Tautosakos rinktinėje „Kernavė – nemieganti žemė“, kurioje skelbiami autentiški, tarmiškai užrašyti tekstai, pasakojama, kad kai kunigaikščiai Skirgaila ir Švitrigaila susimušė prie Pabaisko, viena kunigaikštienė savo lobį gabeno per Nerį iš Kernavės į Trakus. Toje pačioje knygoje užrašyta, kad Kernavės kalnuose yra užburta Kerniaus pilis, o iš trijų kalnų kada nors iškils vežikai su vežimais.

Slėnis, kuris vis dar gyvas

Pajautos slėnis nėra tylus muziejus. Trumpiausią vasaros naktį žmonės čia renkasi jau nuo 1967 metų. Kasmet liepos pradžioje vykstančių gyvosios archeologijos dienų metu ant Pilies kalno ir Pajautos slėnyje vėl skrieja lankininkų strėlės, triūsia amatininkai, skamba senoji muzika.

Mokslininkai atkūrė tris viduramžių Kernavės miestiečių, gyvenusių piliakalnių papėdėje, sodybas. Įėjęs į jas gali pamatyti ir paliesti, kokiuose namuose prieš 700–800 metų gyveno tavo protėviai.

Kaip aplankyti

Pajautos slėnis yra Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato dalis. Kelionę geriausia pradėti nuo Kernavės archeologinės vietovės muziejaus, kuriame saugoma apie 25 000 čia surinktų radinių. Iš ten takai veda į slėnį, prie atkurtų sodybų, medgrindos ir piliakalnių papėdės. Neskubėkite. Atsisėskite ant Neries kranto ir pažvelkite atgal – į piliakalnius, kylančius virš pievos.

Šioje lygioje žalioje vietoje sunku patikėti, kad po kojomis guli miestas su gatvėmis, pirtimis ir dirbtuvėmis. Bet būtent tai ir yra Pajautos slėnio paslaptis: jis neatskleidžia savęs iš karto. Jis laukia, kol ateisi, įsiklausysi ir pagalvosi apie tuos, kurie čia gyveno, mylėjo, dirbo ir paliko viską, kai 1390-ųjų rudenį virš Neries pakilo paskutinio gaisro dūmas.