Pėdsakai
straipsniuose, legendose, tautosakoje
Čia kaupiami ir nuolat pildomi VietosDvasia.lt straipsniai ir pasakojimai apie Lietuvos vietas – piliakalnius ir senąsias šventvietes, akmenis ir kapinynus, dvarvietes, kaimus ir miestelius. Čia rasite archeologinių paminklų aprašymus, vietos istoriją, gyvąsias legendas, padavimus, tautosakos fragmentus, o taip pat – šiuolaikinius pasakojimus, padedančius naujai pažvelgti į mūsų krašto kultūrinį ir dvasinį paveldą. Šis puslapis veikia kaip gyvas Lietuvos atminties archyvas, kuriame susipina moksliniai faktai, vietos žmonių liudijimai ir mitologinis baltų pasaulėvaizdis.
Dubičių kaimas ir apylinkės Dubičiai yra mažas mūsų gražiosios Dzūkijos bažnytkaimis, išsistatęs prie Katros upės, kurios aukštupis sujungtas su Ūla. Netoli Dubičių plyti Peleso ir Tabalio pelkės. Nuo Varėnos Dubičius skiria 30 km kelio tarpas, o nuo Lydos — apie 40 km. Dubičių apylinkės gyvenamos nuo pačių seniausiųjų laikų. Prie…
Peržiūrėti daugiauToliau tyrinėjame Dieveniškių apylinkes, šį kartą žygį pradėsime nuo Poškonių kaimo, kuriame įsikūrusi Dieveniškių istorinio regioninio parko direkcija. Patys Paškoniai kartu yra ir pirmasis mūsų žygio objektas, kadangi kaimas turi architektūros paminklo statusą, priklauso etnokultūriniam draustiniui. Istorijos šaltiniuose Poškonys pirmą kartą minimi 1713 m. LDK aktuose. Kaimas susikūrė per Valakų…
Peržiūrėti daugiauAutorių kolektyvas „Vaidilutė” // Vilniaus legendos 1998 m., p. 38-40; Nuotraukoje Neris, 1882 m. autorius: Józef Czechowicz. Gražioji Usparimė, šešioliktąjį pavasarį išvydus, neteko motulės ir tėvulio. Motulė, sunkios ligos varginama, anksčiau nukeliavo pas dievus į dausas, o tėvulį bemedžiojant vilkai sudraskė. Kadangi nebuvo artimų giminių, prie kurių prisiglausti galėtų, ryžosi…
Peržiūrėti daugiauDieveniškės – tai ne tik pietryčių Lietuvos miestelis, bet ir savotiška sala istorijoje bei geografijoje. Įsikūrusios prie Gaujos upės, apie 34 km į pietvakarius nuo Ašmenos, jos plyti unikaliame, vadinamuoju „Dieveniškių apendiksu“ pramintame žemės kyšulyje, kuris lyg siaura juosta įsiterpia į Baltarusijos teritoriją. Šis beveik 240 km² plotas – pasienio…
Peržiūrėti daugiauJ. Str. „Užvinčių miškai.” // Mūsų girios 1930 m. nr. 6., p. 52-54; Zarasų miškų urėdijoj, paliai pačią administracijos liniją tęsiasi didelis gražaus miško masyvas — Užvinčių miškai. Bendras miško plotas 4500 ha. suskirstytas į 81 kvartalą. Daugiausia pušynas su maža priemaiša eglių ir dar mažesne minkštųjų lapuočių veislių medžių….
Peržiūrėti daugiauKeliauti svetainėje VietosDvasia.lt pateiktais maršrutais yra labai paprasta. Viskas ko mums reikia tai išmanusis telefonas ir jame įdiegta nemokama „Google Maps” programėlė. Jei jos neturite savo telefone, parsisiųsti galite paspaudę šia nuorodą Android telefonams, arba nuorodą, skirta IOS telefonams. Sekantis žingsnis yra išsirinkti maršrutą, kuriuo norite keliauti iš mūsų puslapio…
Peržiūrėti daugiauRimšės apylinkės yra žinomos nuo seno. Trijų valstybių pasienyje, rytiniame Lietuvos ir Ignalinos rajono taške įsikūrusi teritorija yra prie išorinės Europos sąjungos sienos. Ribojasi su Baltarusijos respublika, didžiausiu Lietuvos ežeru Drūkšiais. Kelis kilometrus yra nutolęs antras pagal dydį Lietuvos ežeras – Dysnai, Visagino savivaldybės ir Zarasų rajono savivaldybės. Seniūnijos teritorijoje…
Peržiūrėti daugiauK. Subačius „Sūduvos krašto istorinė Kimenavos žemė” // Terra Jatwezenorum. [T.] 2 (2010) : jotvingių krašto istorijos paveldo metraštis 2010 m. p. 108-130; Istorinė pratarmė Marijampolės miestas istorijos amžių virsme tapo šiandieninės Sūduvos krašto centru, jo sostine. Žinoma, tai akivaizdus faktas, tačiau dėl krašto pavadinimo – ir šnekamojoje kalboje, ir…
Peržiūrėti daugiauK. Baliūnas „Plungės gyvenimo vaizdeliai” // Sekmadienis 1939 m. nr. 39, p. 3; Nuotrauka: „Plungės klumpdirbiai ” S. Petrauskas. Žemaičių muziejus „Alka”. Legendarinis miestas. – Užkeikti lobiai požemiuose. – Rykštės už nelegalią meilę. – Jungtuvių priesaikos laužytojus plakdavo botagais. – Patricija ir plebėjai. – Mūsų ponas grapelis. – Bezprizornikai ir…
Peržiūrėti daugiauL. Kumštytis „Stanelių senovės liekanos” // Gimtasai kraštas 1943 m., nr. 1, p. 46-47; Kryžiočių ordino ir Kuršo vyskupo Henriko pietinių Kuršo žemių 1253 m. dalybų akte, srity, vadinamoje „Ceclis“, minima vietovė „Pytwe“ (žiūr. Lietuvių kalbos žodynas, II sąs. XCI lap. K. Būga). Toliau, tame pat žodyne, CXXIV lape, K….
Peržiūrėti daugiauA. Tautavičius „Dubingių apylinkių archeologiniai paminklai” .. Dubingiai 1971 m., p. 27-38; Gražios Dubingių apylinkės iki šiol archeologų labai mažai tyrinėtos, mažai žinomi jų archeologiniai paminklai, nedaug ir į muziejus iš čia patekusių archeologinių radinių. Todėl seniausia šio Lietuvos kampelio praeitis tebėra mažai žinoma, tebelaukia savo tyrinėtojo. Dar negalime atsakyti…
Peržiūrėti daugiauČ. Kudaba „Dubingių apylinkių gamtos ypatumai” // Dubingiai 1971 m., p. 7-19; Dubingių apylinkės išsiskiria iš kitų dėl neįprastai ilgo, siauro, stačiašlaičio ir gilaus ežero, kuris čia nusitęsia iš vakarų į rytus. Geografinėje literatūroje tokio tipo ežerai vadinami rininiais (vok. Rinnensee), o lietuviškai juos mėginama vadinti loviniais. Tokių ežerų Lietuvoje…
Peržiūrėti daugiau











