Pėdsakai
straipsniuose, legendose, tautosakoje
Daugelyje čia publikuojamų straipsnių prisegtos ir vietovės apie kurias juose kalbama. Belieka tik perskaityti pateiktą informaciją, spausti ant vietovės ir atsidariusiame lange susirasti mygtuką „Rodyti kelią„.
„Garliava“ // Legendos pasakoja, p. 30-31; Garliavos gyvenvietė yra 8 km į pietus nuo Kauno centro, prie Kauno – Marijampolės, Kauno – Alytaus plentų. Per miestelį teka Jiesios kairysis intakas Maišys. Legenda pasakoja, kad kadaise šioje vietoje buvusios neįžengiamos pelkės. Vieną vakarą važiavo dvarininkas Juzefas Godlevskis (Juozapas Gadliauskas) ir įklimpo…
Peržiūrėti daugiauV. Bičiūnas „Kauno priemiesčiai ir apylinkės“ // Trimitas. – 1932, Nr. 2, p. 27-28; Nr. 3, p. 48; Nr. 4, p. 68; Nr. 5, p. 87-88; Mūsų laikinoji sostinė, esanti gražioje dviejų upių — Nemuno ir Neries santakoj, turi ne vien garbingą praeiti, bet ir gražių vaizdų bei apylinkių. Pati…
Peržiūrėti daugiauB. Buračas „Šatrija – Žemaičių šventkalnis“ // Trimitas. – 1931, Nr. 49, p. 972-974; Luokės valsčiuje, Telšių apskrityje, prie pat Pašatrijos kaimo, o kiek toliau yra ir upė Pašatrija, riokso plačiausiai žinomas Lietuvoje piliakalnis Šatrija. Vardo kilmė tikriausiai bus nuo žodžio šatrai, kaip žemaičiai vadina smulkius kuro medžius. Visiems žinoma,…
Peržiūrėti daugiauV. Krėvė – Mickevičius „Apie karalių Žvaigždikį padavimai“ // Tauta ir žodis. – 1926, kn. 4, p. 444 – 449; Surinko ir užraše. V- Krėvė Mickevičius. I Matai, tamista, aplinkui čia kalnai ir koki dar kalnai. Tokių kitur nepamatysi. Dabar pliki, kaip plikio viršugalvis, niekur nė krūmelio. Tai ponas Pacatickas,…
Peržiūrėti daugiauV-lis. „Nuo Nemuno krantų“ // Trimitas. – 1931, Nr. 36, p. 712-713; Už kilometro nuo Zamkaus pilies antroj pusėj Nemuno, ant kalno balnoja Gelgaudiškio dvaras. Tai kadaise buvusių Keldelių pilis. Dabar Lenkijon išdulkėjusio Komaro dvaras. Nauji valdovai Gelgaudiškyje dabar vaikų prieglaudą įsteigė. Aplenksim puošnius rūmus, prieglaudą, eisim į parką. Prie…
Peržiūrėti daugiauUžrašė prof. V. Krėvė Mickevčius I Buvo Subartonyse labai turtingas žmogus NN. Jis patsai nežinojo, kiek pinigų turi, nors gyveno lobai išdykaudamas, daugel gėrė, gardžiai valgė ir kitus girdino ir vaišino. Švaistėsi pinigais, kaip kokis ponas. O tai buvo todėl, kad jam aitvaras pinigus daržinėn nešė. Tankiai žmonės matė, kaip…
Peržiūrėti daugiauV. Krėvė – Mickevičius „Padavimai apie Liškevą ir Merkinę” // Tauta ir žodis. – 1925, kn. 3, p. 321 – 333; Surinko prof. V. Krėvė Mickevičius. I Buvo trys broliai, dideli ir galingi karaliai. Vienas jų apsigyveno Liškevoj, kitas Merkinėj, trečias Punioj. Visi jie buvo stabmeldžiai; ir visi žmonės dar…
Peržiūrėti daugiauV. Krėvė – Mickevičius „Padavimai apie Raigrodo miestą” // Tauta ir žodis. – 1923, kn. 1, p. 129 – 135; Surašė V. Krėvė – Mickevičius I Terp Ratnyčios ir Pervalkos yra sodžius Švendubrė. Netoli sodžiaus yra pievos, kurias žmonės vieni vadzina Kubelnyčios pievom — mat, per jas ploukia upelė Kubelnyčia;…
Peržiūrėti daugiauPranė Dundulienė „Mokai“ // Ladakalnis. – 1989, kovo – balandžio mėn. Profesorė Pranė Dundulienė savo straipsniuose ir knygose dažnai mini musų krašto kultūros paminklus. Patelkiame dali jos straipsnio „Prakalbo nebylūs akmenys”. Tikriausiai jums bus įdomu susipažinti su kai kuriais Stripeikių ir Šuminu kaimuose bei Nacionalinio parko apylinkėse esančiais mitologiniais akmenimis….
Peržiūrėti daugiauIgnalinos kraštas — V., 1966, p. 300. Užrašyta Gaveikėnų k. Iš Adelės Vaičkuvienės, 71 m. Užrašė J. Aidulis 1984 m. Seniau bodavo tokios laumės. Ilgom kasom, gražios. Tai jos Palūšėj gale Galo Praustuvio, lig krūtinės būdavo vandeny. Tai kai tik saulelė nusileisdavo, tai laumės ir dainuodavo. Bet žodžių nesuprasi, žmonėm…
Peržiūrėti daugiauIgnalinos kraštas — V., 1906, p. 303. Užrašyta Ginučių k. iš Kazio Ruko. 84 m. Užrašė N. Vėlius 1964 m. Almajo ežere mano senelis žuveliavo. Tai anas naktį pamatė labai dideli liudekaitį. Tai anas žeberklais jam kaip davė, neišlaikė žeberklo — ir nuvėjo su žeberklais tas liudokaitis. Anie dviejuos buvę….
Peržiūrėti daugiauNetoli Ūkojo ežero, ant Ginučių piliakalnio, kadaise stovėjo galinga pilis. Kartą žiemą šią pilį užpuolė kryžiuočiai. Lietuviai ilgai ir atkakliai gynėsi, bet apgaule ir klasta pilis buvo paimta. Kryžeiviai sudegino pilį, išžudė karius, nepagailėjo net moterų ir vaikų. Baigę savo juodą darbą, sėdo ant žirgų ir išjojo į vakarus per…
Peržiūrėti daugiau











