Pėdsakai

Šakiai – tai zanavykų krašto širdis, menanti pirmąją pilį, dvarus, tautinio atgimimo šviesuolius ir sudėtingus istorijos vingius. Kelionė per šį miestą – tarsi pasivaikščiojimas per laiką: nuo čia veikusio Nemuno kelto ir gluosnių alėjų iki Varpininko Kudirkos namų. Čia tylūs kapai pasakoja apie praeities žmones, kurie savo gyvenimais formavo šio…

Kalevelis – senovės baltų dangaus kalvis, mitinis šviesos kūrėjas, nukalantis saulę ir pakabinantis ją danguje. Jo kūjo dūžiai praskleidžia tamsą, o iš žiežirbų gimsta diena. Tai ne tik meistras, bet ir karys – kovojantis su slibinais, išlaisvinantis šviesą ir grąžinantis pasauliui tvarką. Nuo senųjų sakmių iki istorinių kronikų, Kalevelio vardas…

Dievų šventyklos – tai senovės baltų šventvietės, kuriose vyko apeigos, degė amžinoji ugnis, o žyniai ir krivės palaikė ryšį su dievybėmis. Nors šios šventovės buvo medinės ir retai išliko fizinėmis savo formomis, archeologiniai radiniai ir istoriniai šaltiniai liudija apie išvystytą religinę architektūrą. Nuo Perkūno šventyklos Vilniuje iki šventų kalvų ir…

Alkos kalnai – tai senovės baltų šventvietės, menančios laikus, kai gamta buvo dieviškumo šaltinis, o ugnis – ryšys su protėviais ir dievais. Šios vietos, pasklidusios po dabartinę Lietuvą ir Latviją, liudija sudėtingą ir turtingą religinį pasaulėvaizdį, kuriame svarbų vaidmenį atliko aukos, mirusiųjų pagerbimas ir griežtai saugomi šventi miškai. Archeologiniai radiniai,…

Meteliai – tai vieta, kur susilieja istorija, legendos ir gamtos didybė. Tarp Dusios, Obelijos ir Metelių ežerų įsikūrusi apylinkė žavi savo šilais, paslaptimis alsuojančiais vandenimis, užpustytais kaimais ir stebuklais garsėjančiomis šventvietėmis. Čia kas žingsnis primena, kad net ir ramiausios Lietuvos vietos saugo nepaprastus pasakojimus. Meteliai – smėlynų ir ežerų glėbyje…

Ragana – tai ne tik pasakų veikėja ar baugus vaikystės vaizdinys. Senovės lietuvių mitologijoje ji buvo galinga lunarinė deivė, valdžiusi naktį, žiemą, mirtį ir atgimimą. Visa reginti, visa žinanti, gebanti keisti pavidalus ir kalbėtis su gamta, Ragana įkūnijo ciklišką pasaulio tvarką. Nors vėlesniais laikais jos įvaizdis buvo iškreiptas ir demonizuotas,…

Dievas baltų mitologijoje – tai šviesos, dangaus ir derliaus globėjas, kurio žingsnius lydėjo žirgų žvengimas, rugių šnaresys ir žmonių pagarba. Jo pėdsakai išliko liaudies dainose, patarlėse, mituose ir šventėse. Šis senasis dievybės vaizdinys ne tik formavo baltų pasaulėžiūrą, bet ir įprasmino metų laikų kaitą, gyvenimo ciklus ir žmogaus ryšį su…

Laimės vaizdinys – vienas paslaptingiausių motyvų lietuvių tautosakoje. Tarsi nematoma jėga, lydinti žmogų nuo pirmojo atodūsio iki paskutinės kelionės, laimės įvaizdis skleidžiasi pasakose, sakmėse, dainose ir tikėjimuose. Kartais ji – švelni globėja, kartais – negailestinga likimo pranašė. Kiekvienas pasakojimas apie ją atskleidžia senųjų laikų žmogaus pasaulėjautą, gyvenimo prasmės paieškas ir…

Apuolės tvirtovė – tai ne tik seniausia žinoma Lietuvos pilis, bet ir simbolinis atspirties taškas mūsų istorijos gelmėse. 853 metais šią kuršių gyvenvietę puolė galinga švedų kariuomenė, tačiau jos gynėjai pasižymėjo nepaprasta ištverme ir drąsa. Devynias dienas trukusi apsiaustis, aprašyta ir krikščionių misionieriaus Rimberto kronikose, ir S. Daukanto istoriniuose pasakojimuose,…

Kalnai, ant kurių gimė laisvė – taip galėtume pavadinti Lietuvos piliakalnius, stovinčius mūsų žemėje jau tūkstančius metų. Tai ne tik gamtos dariniai ar istoriniai paminklai – tai gyvieji tautos atminties žymekliai, menantys kovas, aukas, pasiaukojimą ir bendrą siekį išlikti. Deja, šie tylūs Lietuvos praeities liudytojai vis dažniau lieka užmiršti –…

Pėduoti akmenys – tarsi laiko įspaustos legendos, slepiančios pagoniškų apeigų pėdsakus ir dvasinių kovų aidus. Kadaise laikyti dievų buveinėmis, vėliau prakeikti kaip „velnio ženklai“, šie akmenys iki šiol kelia pagarbą, baimę ir smalsumą. Kas iš tiesų įspausta jų paviršiuje – šimtmečių senumo mitai ar praeities tiesos? Pėduoti akmenys: nuo dievų…

Apeiginiai Lietuvos piliakalniai – tai ne tik iš žemės supiltos kalvos, bet ir gyvi mūsų protėvių tikėjimo, dvasinio gyvenimo ir apeigų liudytojai. Skirtingai nei gynybiniai ar gyvenamieji piliakalniai, šie – skirti aukoms, maldoms ir mirusiųjų pagerbimui. Iš pelenų, anglių, gyvūnų kaulų, molinių indų šukių ir kitų radinių galima spręsti apie…