Nuotrauka: Palanga. Birutės kalnas. Laiptų, vedančių kalvos šiaurės rytiniu šlaitu link viršūnės, bendras vaizdas. Fotografinis atvirukas, darytas 1936 m. Palangoje, Igno Stropaus (1884–1959) fotoateljė. Fotografas Ignas Stropus 1936 m. © Kretingos muziejus
Žemaičių kalnai
Žemaičių kalnai. Nors šiaipjau Žemaičių (Telšių) kalvos paprastai neiškyla aukščiau per 80-85 s. (170-180 metrų) nuo jūros lygmės (pats Telšių apskritys vidutinai 60 s. nuo jūros pakilęs, o pajūryje net lig 5 s. nusileidęs), bet žmonių gyvenime, ypačiai senovėje, jos turėjo didelės reikšmės, kurios atminimas ligi šiol dar nėra išdilęs iš atminties. Senovės lietuviai, kaip ir Aukštaičiuose, meldėsi ant jų savo dievams (alkakalniai), laidojo ten pasižymėjusius didžiavyrius (milžinkapiai, kapų kalnai), sergėjos, kad neprieteliai netikėtai šalies neužpultų, ir gynėsi nuo įsiveržusių priešininkų (piliakalniai). Kiekvienas kalnas ir kalnelis žmonėse tebėra ar nesenai bebuvo menamas tam tikrais senovės padavimais ir nepaprastomis pasakomis, kuriose tikri slėpiningos praeities atsitikimai užsitraukę yra jos nebenumanančios vėlesnių kartų vaidentuvės apvalkalu. Kitos juju šen ar ten yra užrašytos, bet dar daugiau žmonėse tebėra, lyg laukdamos, kad jas kas sužymėtų ir neleistų joms iškrypti ar net visai išnykti.
Visų aukščiausi Žemaičių kalnai yra šie: Raseinių aps. Medvėgalio (Kaltinėnų aps.), arti 110 sieks. (235 m.) aukštumo, Šiaulių aps. Šatrijos (Luokės par.) 106 s. (227 m.), Telšių aps. Lapaičių (Tvėru par.) 98 s. (210 m.). Ne tiek dėl savo aukštumo, kiek dėl tebeišlikusios žmonių pagarbos ir padavimų, kad ir žemesni už anuos kalnus, plačiai tebegarsėja: Džiūgo (tarp Telšių ir Alsėdžių), Girnikų (Šiaulių aps. Kurtuvėnų apyl.), Girgždutos kalnai (Raseinių aps., Pašilių par.). Minėtini taip pat toliausiai į vakarus išsikišę šiaurėje pajūrio Birutos kalnas (Palangoje) ir pietuose panemunės Rambynas.
Medvegalio kalnas
Visų aukštasis Žemaičių kalnas, Medvėgalis (Medžiogalis), savo grynu, slėpiningu gražumu ir senovės padavimais, žinovų nuomone, iškyla aukščiau už Trakų pilies griuvėsius. Nuo Medvėgalio kalno žiūrint, saulėje žiba tolimųjų ežerų paviršiai. Pasak kai kurių, iš čia matyti net keturiolikos bažnyčių bokštai. Ištolo mėlynuoja Šatrijos ir Baltininkų viršūnės, nors tarp Šatrijos ir Medvėgalio tiesumu ne mažiau bus, kaip 35 varstai. Arti riogso keli mažesni kalnai: Ąžuolų, Alkos, Sumonų ir Bevardis. Įvairių pasakojimų apie Medvegalį žmonėse tebegirdime, tik ne aplinkiniuose dvaruose ir dvareliuose, kurie pirm kelių dešimtų metų yra čionykščias sodas (sodžius) pakeitę, bet už kelių ar keliolikos mylių senovę labiau begerbiančių valstiečių pirkiose. Į kalną, sako, vedas urvas geležinėmis durimis, kurin leidęsi mūsų senių seniai. Švedkarių metu (XVII ar XVIII a.) trys šimtai švedų žirgų palei kalną ganęsi. Nelaukta užpuolusi mūsų kariuomenė ir sugriebusi juos, bet patys švedai kalno urve susislėpę. Kalnas esąs užkeiktas (užburtas). Ant kalno buvę suolų, kuriuosna sėsdavę iš kalno išėję kareiviai ir mergaitės; mūsų kariuomenė juos iš urvų išviliojusi ir atgal nebeleidusi. Kartą leidę krepšyje berniuką urvan; ištraukę jį nuluptu kailiu. Pasak vietos bajorų, čionai buvusi kadai pilis, tik kitaip vadinama. Kryžiuočiams netikėtai ją užpuolus ir apstojus, o gynėjams ir subėgusiems apylinkės gyventojams valgio stigti pradėjus, prireikę su Medininkų (Varnių) igula susisiekti. Vyrų nė vienas neišdrįsęs pro priešininkus praeiti, tik dvi mergaiti vaidiluti tarusi: «mudvi galiv!» Dėl to ir pats kalnas naują Medvėgalio vardą įgijęs.
Šatrija
Už Medvėgalį kiek žemesnė, Šatrija savo garsu toli yra pro jį prasikišusi. Lietuviams nesant dar krikščionims, ji buvo gal visų svarbusis žemaičių tikybos vidurkis (centras). Tenai bene bus tuomet negesinamoji («šventoji») ugnis saugota bei dabota, bus ir vyresniųjų senosios tikybos kunigų gyventa. Žemaičiams krikščionybei nusilenkus, valdžia užgesino Šatrijos ugnį, bet patsai kalnas ilgai dar naujakrikštų tebebuvo gerbiamas. Slapti senovės garbintojai ir tausotojai į jį tebetraukė slaptomis (naktimis), o kai kuriuo metu net atvirai (XVI a. tikybinėms kovoms Lietuvoje suirutę padarius) Šatrijoje degino ugnį, tam tikromis giesmėmis ir apeigomis minėjo senovės tikybą. XVII ir XVIII a. krikščionybei Žemaičiuose plačiau pasklidus, bet giliau į žmones dar neįėjus, senovės apeigų ir kitų pramonių žinovai virto pas žmones burtininkais, raganomis ir šiaip piktųjų dvasių bei velnių padėjėjais. Raganomis įskųstos moteriškės, plakamos ir kitaip žudomos, kankynės nebepakeldamos, kartais pačios sau kaltę prisikišdavo: šv. Jono naktį su kibirkštimis laksčiusios į Šatrijos kalną, tenai su velniais šokusios, jiems savo dūšias pardavusios, tuo būdu žavėjimo galios įgijusios, visaip kaip paskiau žmonėms kenkusios, jau tai javams brandą atiminėdamos, jau karvėms pieną nutraukdamos, jau, pagalios, gyvulius ir žmones žudydamos. Ne viena moteriškė, tamsių žmonių per raganą paskaitytoji ir įskųstoji, teismui nutarus, buvo sudeginta. Nepersenai dar Šatrija buvo taipgi Jauterytės kapu vadinama. Tatai buvusi milžino Alčio moteris, kuri kartu su savo vyru gynusi Žemaičius priešininkams užpuolus. Jai žuvus kovoje, Alčys pririnkęs pajūry pirštinę smilčių ir supylęs iš jų Jauterytės kapą.
Apie Šatrijos kalno daromus įspūdžius patiriame iš mūsų dainiaus žodžių:
„Į Žarėnus miškais nuo Šiaulių
jei pro Luokę kada bekeliausi,
neužmiršk sustabdyti arklių
ir ten kalną užlipti aukščiausį.
Piktos raganos, kaip kitados,
Šatrijos nebelanko bent dieną;
bet jos aukštį pasiekt be maldos
pakeleivį baugina ne vieną.
Atsikvėpęs giliai krūtine,
kad nuo kalno pažvelgsi aplinkui,
tai tik plunksna rašyt auksine
pavesta Lietuvos giesmininkui.
Kaip į atlaidus eina būriai,
šlama girios aplinkui dievotai;
už jų dunkso kiti pagiriai,
ir melsvų ežerų tviska plotai.
Kad vidurdienį saulė aukštai
iš pietų prasijuoks į Žemaičius,
nuo viršaus Šatrijos užmatai
nesuskaitomus kryžkelių skaičius.
Už tų kryžkelių, sodžių, laukų,
kiek apimti akis vien begali,
užmatai iki Plungės miškų
vis Žemaičių žaliuojančią šalį.
O vidurnaktį čia neramu:
tartum dvasios po žemių vaitoja;
atsiliepia miškai gaudimu,
ir lyg raiteliai baisūs atjoja.
Gal tai raganos verkia dievų,
dėl kurių šventą ugnį kūreno,
ir nuo kalnų, kalnelių, kalvų
čia berenkas iš papročio seno.
Gal kryžiuočiai šaly svetimoj
neatradę kapuos sau ramumo,
tebeklaidžioja kur tamsumoj
ir Marburgo bežvalgos tolumo.
Gal Žemaičių šalies milžinai,
pasigedę senovės gadynės,
laukia šauklio, kad vėl kruvinai
kovon stotų ir gintų tėvynės.
Šatrija! tu senute meili,
per tiek amžių iš aukšto žiūrėjus!
Daug, oi daug apsakyti gali
apie mūsų žilus pranokėjus!”
(Maironis)
Milžinkapiai
Panašių padavimų turime ir apie kitus «milžinų kapus». Milžinas Ansulis, pasak vienų, supylęs Girgždutos (Girždutos), pasak kitų – Girnikų kalną; o Telšių miesto «Insulos» kalno vardas, kurį kiti iš latynų «salos» (insula) išveda, irgi bus, turbūt, nuo jo parėjęs. Čiužas sumušęs kryžiuočius ir jųjų tūkstantį po kalnu užkasęs (Raseinių aps. Liolių par.). Telšių Džiūgas šimtus kryžiuočių geležine kuoka mušęs, ąžuolus lenkęs ir laužęs, aukščiausius kalnus vertęs, Telšių ežerą iškasęs ir patį miestą įkūręs, o paskiau pats sau kalnakapi supylęs. Garbenis, kurs palaidotas esąs to pat vardo kalne (Šiaulių aps., Vaiguvos par.), turėjęs dievaičio Kovo duotąjį kardą, juo tūkstančius kryžiuočių sukapojęs ir didžiu balsu savo laimėjimus apšaukdavęs. Ypačiai įdėmių graudžių padavimų yra pasilaikęs Girnikų kalnas, kurs iš tolo kyšo tarp miškų, kalnų ir kalnelių. Už trijų mylių nuo jo aiškiai matyti Šiaulių miestas, čia pat Kurtuvėnai, regėti Kuršėnai, o toli, už 30 varstu, niukso Šatrija. Į vakarus atsikreipus, medžiais apaugę, ežerėliais ir upeliais apsikaišę kalnai ir slėniai tematyti; tarytum, ne Žemaičių kraštas, sako nustebęs žiūrėtojas. Labai, labai senai Girnikų kalne, sako, gyvenę milžinai, kurie su Šatrijos milžinais kiti kitiems kirvius pasiduodavę; tai buvusi milžinų viešpatavimo gadynė. Vieno milžino motynai mirus, sūnus antkapi supylęs; ir atsiradęs kalnas. Ant kalno sėdėdamas, jis graudžiai verkęs; iš ašarų slėnyje atsivėręs Butėnų ežeras. Pasak kitų, milžinas žemaitis užmušęs čia daug priešininkų, surinkęs jų lavonus ir už 18 mylių parsinešęs dvejus batus pajūrio smilčių, iš jų ir kalną supylęs. O kiti dar kitaip aiškina sau kalno atsiradimą: milžinas ėjęs keliu nuo Kuršėnų dideliais smiltynais; į jo kurpes pribirę smilčių, jis atsisėdęs ir kurpes iškratęs; iš tų smilčių pasidaręs kalnas.
Alkakalniai
Daug kalnų, ypačiai alkakalniai, turi pasilaikę senosios tikybos padavimų, pasakų apie įgriuvusias bažnyčias, velnio darbus ir t.t. Senovės lietuvių tikybos atsitikimai girdėti, pavyzdžiui, žmonių dainoje apie Žvaginio kalną (Raseinių aps., Andriejavo par.): „Paupėly yr kalnelis, kur ugnelė, kaip žvaigždelė, dieną naktį smilk, smilk, smilk; ten Ruginis su Žvaginiu dievui ožius smaug, smaug, smaug; tu oželi-juodbarzdėli, auk, auk, auk; dievuks mūsų tavęs lauk, lauk, lauk; po rugpiūčio ir rugsėjo vesim tave, juodbarzdėlį, ant to tai kalnelio, kur Ruginis su Žvaginiu garbei šlovei dievų mūsų ir tave pasmaugs!” Apie Šiaulių Saldųjį kalną pasakoja žmonės: kur dabar yra kalnas, buvęs miestelis ir bažnyčia. Gyventojai buvę išdykę. Staiga pakilęs baisiausias vėjas ir smiltimis užpylęs bažnyčią ir miestelį. Kažin kokiam drąsuoliui naktį nuo šiaurės pusės atkasus kalną, pasirodęs kunigas su ostija prie altoriaus ir suklaupusieji žmonės. Vyresnybei įsakius, žmogus visa atgal užkasęs.
Alkakalnis, tur būti, bus buvęs Galgarbių kalnas, Rynava seniau vadinamas (apie Karaliaučių), kurs palikęs yra žmonėse nemaža padavimų.
Birutos kalnas
Ant marių kraštelio. lyg sidabru baltomis smiltimis apipilto, koks pusvarstis nuo Palangos miestelio, stovi dailus, nuo jūrių lygmės kokios 30 sieksnių aukštumo, Birutos kalnas. Iš reto pušimis apaugęs, kurių keletas nuo jūrių pusės dėl vakarinių vėjų yra pasvirusios sausažemio linkui, jis nuo senų senovės didžiausioje pagarboje mūsų žmonių tebėra laikomas. Lietuviams dar neprisiėmus krikščionybės, čia degusi jų šventoji ugnis, kurią kaskart ąžuolinėmis malkomis kursčiusios mergaitės-vaidilutės. Jų tarpe ir Biruta, kurią Kęstutis pamylėjo ir vedė. Nuo šios žmonių numylėtos kunigaikštienės, kuri, vyrui mirus, sugrįžusi Palangon ir čia esanti palaidota, ir gavo kalnas savo vardą. Krikščionys tapę, žemaičiai, Prūsų lietuviai ir latviai miniomis čionai traukė, ypačiai per jurgines; atsivedę arklius, juos iškilmingai vadžiodavę aplink kalną ir meldė Dievą, idant, šv. Jurgiui užtariant, gelbėtų gyvulius nuo limpamųjų ligų ir vagių; tą dieną jie čionai aukojo iš vaško nulipintus visokio didumo arklius, artojai dėjo akėčias, žambrius ir kitus ūkio padargus (kaip Rambynkalnyje), o ūkininkai veršius, paršus ir kitus vaškinius padarus. Šiaip jau žmonės, katalikai ir protestantai, meldėsi Birutai, kurią ligi šiol jie šventa laiko ir tiki ją ypatingai kalną globojant; seni žmonės, pavyzdžiui, tikrina, kad žiemos metu, nors didesni sniegai iškristų ir smarkesni vėjai visą mišką ir kalną užpustytų, į kalną visuomet paliekas takas. Ant Birutos kapo XV a. buvusi pastatyta šv. Jurgio bažnyčia; tajai suirus, pastatyta prieš 50 metų mūro koplytėlė.
Biruta, Šatrija ir Rambynas tai buvo trys svarbiausi vakarinių lietuvių-žemaičių alkakalniai. Be jų, po visą Žemaitiją buvo išmėtyta daugybė nebe taip plačiai pagarsėjusių, tikybinėms aukoms skiriamų, kalnų ir kalnelių, ant kurių vėliau daug kur buvo pastatyta bažnyčių, koplyčių ar kryžių. Žemaičių Karuonių, vokiečių ir olandų jūrininkų vadinamas Olando Kepurės kalnas yra tai aukštoka kopa Palangos apylinkėje, keli šimtai žingsnių nuo jūros, netoli Ranžos upės įtakos, toje vietoje, kur buvęs kadai senosios Palangos uostas. Augas ant kalno pušynas seniau rodęs kelią jūrininkams; XVIII a. olandai net gerai užmokėję kalno savininkui, kadtik nekirstų miško, kaip ans buvęs sumanęs.
Mūsų metu Palangon kas vasarą suvažiuoja daugybė svečių svetimtaučių jūroje pasimaudyti, kurie ant Birutos kalno ir pakalnėje linksminasi, senovės nebatjausdami. Tačiau pastaraisiais metais vis daugiau atvyksta ir lietuvių šviesuomenės, kurie ne kartą užtraukia čionai Valiūno parašytą graudingą Birutos dainą: „Ant marių krašto Palangos miestely, ten kur gyvena broliai žemaitėliai, yr aukštas kalnas, Biruta vadintas, žaliomis pušelėmis viršuj apsodintas”.
M. Biržiška „Atskiri Žemaičių kalnai // Lietuvos geografija 1917 m., p. 31-36