Žvelgaičio Kalnas

Žvelgaičio Kalnas

Žvelgaičio Kalnas, Žagarės pirmasis piliakalnis, Aukštadvaris, Plikasis Kalnas  – piliakalnis Joniškio rajono savivaldybės teritorijoje, prie Žagarės, Žagarės seniūnija. Pasiekiamas Švėtės kairiuoju krantu važiuojant iš Žagarės į Naująją Akmenę, 1,2 km nuo plento posūkio į pietvakarius išvažiavus iš Žagarės, yra kairėje.

Piliakalnis yra Švėtės kairiajame krante esančios ilgos kalvos aukščiausioje dalyje, 700 m į vakarus nuo Žagarės antrojo piliakalnio (Raktuvės kalno). Aikštelė trapecijos formos, pailga šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi, 55 m ilgio, 50 m pločio pietvakarių, 68 m ­ šiaurės rytų krašte. Kraštuose ji apjuosta 1 m aukščio, 10 m pločio pylimu. Šiaurės rytų piliakalnio šlaite, 4 m žemiau pylimo yra 3 m pločio terasa, kiek nuolaidėjanti į išorę. 5 m žemiau terasos, pašlaitėje, iškastas 12 m pločio, 2 m gylio griovys, kurio išorinėje pusėje supiltas 0,4 m aukščio, 3 m pločio pylimas. Griovys pietinėje dalyje Švėtės kranto šlaito nesiekia per 10 m.

Panašu, kad šioje vietoje jis suko į pietryčius ir išėjo į toliau nuo piliakalnio papėdės matomą įdubimą, taip suformuodamas tarsi trikampio formos priešpiliuką įvažiavimui į dvarvietę. Šlaitai statūs, 1,5 m pietvakariuose ir ­15 m aukščio šiaurės rytuose. Šiaurės rytuose pylimą apardė į jį įsirėžęs kelias. Aikštelė dirvonuoja, šiaurinis piliakalnio kraštas apaugęs retomis pušimis.

Į šiaurės rytus ir pietvakarius nuo piliakalnio 3 ha plote yra papėdės gyvenvietė.

Piliakalnio tyrinėjimai

1956 m. Julius Naudužas (Šiaulių Aušros muziejus) aikštelės šiauriniame kampe ištyrė 50 m² plotą, bet neparašė ataskaitos. Aptikta XVI a. – XVIII a. dvaro pastato vieta, sudegusio XIII a. medinio pastato liekanos, XIII­ a. – XVII a. radinių: žalvarinės pasaginės segės, geležiniai kaltelis, ietigalis, sagtis, lygios ir žiestos keramikos, koklių, XVII a. Rygos moneta.

1999 m. Romas Jarockis, (Lietuvos istorijos institutas) aikštelės šiaurės vakarų dalyje ištyrė 3 m² dydžio plotą, rado iki 1,2 m storio kultūrinį sluoksnį su žiesta XIII a. ir XVI a. – XVII a. keramika.

Kultūrinis sluoksnis sudarytas iš 50-120 cm storio tamsios žemės, su išsiskiriančiais dviem horizontais, kurių viršutinis su įvairiais archeologiniais radiniais: koklių fragmentais, žiesta glazūruota ir neglazūruota keramika, stiklo šukėmis, plytų duženomis ir kt., skiriamas dvaro egzistavimo laikotarpiui, bei apatinis horizontas su sudegusio pastato liekanomis ir įvairiais archeologiniais radiniais: žiesta keramika, pasaginėmis segėmis cilindriniais ir gyvuliniais galais, žvangučiais, įmoviniais ietigaliais, degusio molio tinko gabalais ir kt., datuojamas vėlyvuoju geležies amžiumi; kultūrinis sluoksnis apardytas įvairių žemės judinimo darbų metu.

Istorija

2010 m. piliakalnio 50 m² plotą tyrė Šiaulių Aušros muziejaus archeologas Ernestas Vasiliauskas su studentais, atliekančiais praktiką. Patvirtinta, kad tai piliakalnis, aptikta XIII a. antrosios pusės radinių: penkis arbaletus, ledo pasagėles. Arbaletai – kryžiuočių arba Livonijos ordino palikimas. Ledo pasagėles jie įkaldavo žirgui į kanopas, kad žiemą būtų lengviau keliauti per upes. Tokių ledo pasagėlių labai daug randama Livonijos pilyse. Surasta ir buities fragmentų, tai – peiliukai ir moteriški papuošalai: segės, ornamentuotas kryželis, žvangučiai nuo kaklo vėrinio. Tai  tipiškas XIII a. pabaigos moteriškų papuošalų komplektas.

Atidengta metro pločio akmenų eilė bylotų, jog tai – gynybinės vidinės sienos dalis. Kad buvo piliakalnis, yra ir išorinių bruožų: statūs 45 laipsnių šlaitai, gynybiniai grioviai, kurių vienas labai gerai matomas nuo miestelio pusės. Apie piliakalnį liudija ir pylimo likučiai, nors jie netipiški baltiškiems pylimams, yra labai žemi, vos vienas metras. Greičiausiai, pilį statė vokiečiai. Tai patvirtina ne tik radiniai, kurie yra ne baltiškos kilmės, bet ir piliakalnio forma: keturkampis, tiksliau, trapecija, su grioviais ir terasomis. Baltai mėgsta ovalo formą, o pylimas – gale, su grioviu. Vokiečių medinės pilys buvo statomos kaip laikini pastatai. Čia taip pat turėjo stovėti medinė pilis. Ordino politika buvo tokia – norint įsisavinti naujas žemes, reikėjo pristatyti pilių.

Žvelgaičio kalnas greičiausiai yra XVI a. – XVIII a. dvarvietė, įrengta XIII a. neįtvirtintos gyvenvietės vietoje. Žagarės (vėliau Senosios Žagarės ar Aukštadvario) dvaras minimas nuo 1495 m., išlikęs detalus jo 1647 m. inventorius.

2010 m. tyrimų metu paneigta, kad ant šio piliakalnio buvo pasistatęs pilį Lietuvos kunigaikštis Žvelgaitis.

Žagarė paminėta ne su karyba susijusiuose dokumentuose. 1254 m. Žiemgalos dalybos dokumente, Žiemgala dalijama į tris lygias dalis. Viena atitenka ordinui, antra – Rygos arkivyskupui ir Rygos kapitulai. Žagarė atitenka Rygos arkivyskupui kartu su Sirene. 1271 m. rugpjūčio 27 d. sutartyje tarp Ordino magistro Valterio iš Nordekos ir Rygos arkivyskupo rašoma: jei Ordinas pastatys pilį Žagarėje arba Sirenėj, jam atiteks ta žemė. Tikriausiai pilis ir buvo pastatyta Žagarėje, tai bylotų radiniai, rasti piliakalnyje. Galima spėti, kad pilis buvo naudota ir antrąjį kartą užkariaujant Žiemgalą 1272 m. Ir ji galėjo egzistuoti iki didžiojo žiemgalių sukilimo 1279 m. 1426 m. vyko sienų koregavimas tarp Livonijos ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės. Nuo Joniškio iki Akmenės 40 kilometrų tikslinta siena, ir Žagarė atiteko Livonijos ordinui. Tik XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje siena „pastumta“ į Šiaurę.

Legendos ir padavimai

Prie vakarinio Žagarės miestelio šono yra piliakalnis kuris senų žmonių Aukštadvariu, Didžiuoju kalnu vadinamais, o paskutiniais laikais pramintas Žyelgaičio (?) arba Žvalgaitės (?) kalnu.

Apie tą kalną seni žmonės  pasakoja įvairių pasakų ir padavimų. Daugelyje tų pasakų ir padavimų, piliakalnis siejamas su vardu Barboros Umiestauskaitės (vietos žmonių tarme Miestauckyčės), kurios kūnas jau 200 metų su viršum nesugedęs guli senosios Žagarės bažnyčios rūsyje. Ant piliakalnio tik­rai yrą buvusi pilis kurį nežinią kada yra sudegusi ką rodo viename piliakalnio  pakraštyje rastas apie 20 cm. storu­mo pelenų su anglimis sluoksnis. Ant piliakalnio viršūnės bent kiek pakasus randama plytgalių, grindų plytų, orna­mentuotų koklių šukių, senoviškų ginklų, žmonių kaulų; rasti net žmogaus griaučiai be kaukolės.

1925 metais per medžių sodinimo šventę vietos mokytojų pastangomis piliakalnio viršūnė aplinkui buvo apsodin­ta medelių eile. Taip pat buvo paso­dinta keletas medelių piliakalnio viršūnės viduryje ir trumputė alėja abiejose pusėse tako, vedančio į piliakalnio vir­šūnę. Pasodintieji medeliai buvo palikti matyt be jokios priežiūros, dėl to daugumas jų nudžiūvo, o prigijusieji buvo, tur būt galvijų nulaužyti. Šiais metais aplink piliakalnį ir arti jo gano­mos miestelio karvės.

Čia pasireiškia nedovanotinas miestelio inteligentų apsileidimas. Tokiai brangiai savo apylinkės vietai teikia ati­duoti nors minimum pagarbos: pasirū­pinti, kad nebūtų ant jos ganomi galvi­jai! Juk stačiai nesuprantama, kaip ga­lima leisti galvijams minti tą vietą, ku­ri pačių (žagariečių) per Tautos šventes yra lankoma!?

Apleista istorinė vieta // Lietuvos aidas. – 1931, rugpj. 10, p. 7

***

Raktuvē, kapai, yra puikus pilkalnis, gulis ne toli upes Szvētēs pakrasztyje mestelio naujosios Zagarēs. Raktuvē buk senovēs laike buvusi tvirtyne aklinai aptverta augsztais statineis, per kurius Kryžokai negalėdavę persiristi. Toje tvirtynėje buvę sudēti visokie lobei ir gerybes Lietuvos kunigaikszczio Svilgoto, kurs poniavojęs buk ant Liepojaus ir Mintaujos. Rumas (dvaras) jo buk buves antroje pusēje upēs Szvētēs, ant kalnu, kurie tęsiasi pakraszcziu upēs apie keliata verstu. Kaip sako seniukai, kad dar jie mate paliekas to rumo, užgriuvusias žemēmis; kiti pasakoja, kad tai audra žeměmis užneszusi rumus kunig. Svilgoto po jo smerczio nů ranku Kryžoku karu žeměje. Kiti-gi pasakoja, kad tai Raktuvē ēsąs toks pilkalnis, kaip Girininku, Luponiu pilkalnis, kursai stukso viduryje to paties vardo sodos ant puskelio isz Gruzdžiu į Sziaulius, kad tie pilkalnei esą supilti skraitais žmoniu ir ant ju žibēdavusi nekados neužgęstanczioji ugnis, gyvas Dievas, kurs pradžią gaudavęs nû Perkuno įspyrimo, isz ko žmonelei sakydave, kad sutvertojas Perkunas atsiuntē jauną Dievą.

A. Buivydas „Naujoji Žagarė” // Aušra 1885 m., nr. 10-11, p. 355-356.