Pėdsakai
straipsniuose, legendose, tautosakoje
Daugelyje čia publikuojamų straipsnių prisegtos ir vietovės apie kurias juose kalbama. Belieka tik perskaityti pateiktą informaciją, spausti ant vietovės ir atsidariusiame lange susirasti mygtuką „Rodyti kelią„.
V-lis. „Nuo Nemuno krantų“ // Trimitas. – 1931, Nr. 36, p. 712-713; Už kilometro nuo Zamkaus pilies antroj pusėj Nemuno, ant kalno balnoja Gelgaudiškio dvaras. Tai kadaise buvusių Keldelių pilis. Dabar Lenkijon išdulkėjusio Komaro dvaras. Nauji valdovai Gelgaudiškyje dabar vaikų prieglaudą įsteigė. Aplenksim puošnius rūmus, prieglaudą, eisim į parką. Prie…
Peržiūrėti daugiauUžrašė prof. V. Krėvė Mickevčius I Buvo Subartonyse labai turtingas žmogus NN. Jis patsai nežinojo, kiek pinigų turi, nors gyveno lobai išdykaudamas, daugel gėrė, gardžiai valgė ir kitus girdino ir vaišino. Švaistėsi pinigais, kaip kokis ponas. O tai buvo todėl, kad jam aitvaras pinigus daržinėn nešė. Tankiai žmonės matė, kaip…
Peržiūrėti daugiauV. Krėvė – Mickevičius „Padavimai apie Liškevą ir Merkinę” // Tauta ir žodis. – 1925, kn. 3, p. 321 – 333; Surinko prof. V. Krėvė Mickevičius. I Buvo trys broliai, dideli ir galingi karaliai. Vienas jų apsigyveno Liškevoj, kitas Merkinėj, trečias Punioj. Visi jie buvo stabmeldžiai; ir visi žmonės dar…
Peržiūrėti daugiauV. Krėvė – Mickevičius „Padavimai apie Raigrodo miestą” // Tauta ir žodis. – 1923, kn. 1, p. 129 – 135; Surašė V. Krėvė – Mickevičius I Terp Ratnyčios ir Pervalkos yra sodžius Švendubrė. Netoli sodžiaus yra pievos, kurias žmonės vieni vadzina Kubelnyčios pievom — mat, per jas ploukia upelė Kubelnyčia;…
Peržiūrėti daugiauPranė Dundulienė „Mokai“ // Ladakalnis. – 1989, kovo – balandžio mėn. Profesorė Pranė Dundulienė savo straipsniuose ir knygose dažnai mini musų krašto kultūros paminklus. Patelkiame dali jos straipsnio „Prakalbo nebylūs akmenys”. Tikriausiai jums bus įdomu susipažinti su kai kuriais Stripeikių ir Šuminu kaimuose bei Nacionalinio parko apylinkėse esančiais mitologiniais akmenimis….
Peržiūrėti daugiauIgnalinos kraštas — V., 1966, p. 300. Užrašyta Gaveikėnų k. Iš Adelės Vaičkuvienės, 71 m. Užrašė J. Aidulis 1984 m. Seniau bodavo tokios laumės. Ilgom kasom, gražios. Tai jos Palūšėj gale Galo Praustuvio, lig krūtinės būdavo vandeny. Tai kai tik saulelė nusileisdavo, tai laumės ir dainuodavo. Bet žodžių nesuprasi, žmonėm…
Peržiūrėti daugiauIgnalinos kraštas — V., 1906, p. 303. Užrašyta Ginučių k. iš Kazio Ruko. 84 m. Užrašė N. Vėlius 1964 m. Almajo ežere mano senelis žuveliavo. Tai anas naktį pamatė labai dideli liudekaitį. Tai anas žeberklais jam kaip davė, neišlaikė žeberklo — ir nuvėjo su žeberklais tas liudokaitis. Anie dviejuos buvę….
Peržiūrėti daugiauNetoli Ūkojo ežero, ant Ginučių piliakalnio, kadaise stovėjo galinga pilis. Kartą žiemą šią pilį užpuolė kryžiuočiai. Lietuviai ilgai ir atkakliai gynėsi, bet apgaule ir klasta pilis buvo paimta. Kryžeiviai sudegino pilį, išžudė karius, nepagailėjo net moterų ir vaikų. Baigę savo juodą darbą, sėdo ant žirgų ir išjojo į vakarus per…
Peržiūrėti daugiauSeni žmonės pasakoja, kad po Pakasu yra urvas jungiantis priešingus krantus. Tuo urvu, esą, naudojosi lietuvių kariuomenė, nuo kryžiuočių gindama Ginučių, Stripeikių, Šiliniškių kalvose išsidėsčiusias gyvenvietes ir pilis. Nuo šio urvo, pasikasimo esą ir kilęs ežero vardas. Pakasas „prarijęs” daug priešų, bandžiusių pavergti mūsų kraštą.
Peržiūrėti daugiauTen kur Tauragna įteka į Pakaso ežerą, stovi senas senas malūnas. Kadaise jame su dukra gyveno senas malūnininkas. Dukra buvusi graži ilgakasė lietuvaitė. Vieną audringą naktį pas malūnininką pasibeldė paklydęs pakeleivis. Tai buvo svetimšalis pirklys. Malūnininkas jį gražiai priėmė, apnakvindino. Pirklys gyveno savaitę, o paskui net neatsisveikinęs dingo. Pasirodo, kad…
Peržiūrėti daugiauSeniau atsibastydavo į Meironis pirštis turtingų gaspadorių sūnūs nuo Saldutiškio, Linkmenų. Tėvams gaila būdavo atiduoti savo gražuoles. Kas tinklus taisys, kas mėtas, lelijas gėlių darželyje laistys… Ne iš kelmo spirti Meironių žvejai žinojo būdų neprašytiems svečiams atbaidyti. Pelkėse prie Laumakėlių ežerų laikydavo porą kaladinių avilių. Į juos bitės prinešdavo tiršto…
Peržiūrėti daugiauUžrašyta pagal tauragniškės E. Šimkūnaitės pasakojimą. „Slibino kova su Tauragnų vyrais“ // Ladakalnis. – 1987, Nr. 18, p. 1; Tada turbūt aukso amžiaus būta: oriai ir turtingai gyveno tauragniškiai, darbai jiems sekėsi, laukai derėjo, toli garsėjo savo grožiu ir darbštumu Tauragnų merginos. Ir iš to garso nelaimės prasidėjo — bėdžių…
Peržiūrėti daugiau