Kategorijų archyvai: Klaipėdos apskritis

„Salantai“ // Legendos pasakoja, p. 49; Salantai – tolimą praeitį menantis miestas, įsikūręs vaizdingose Salan­to upės pakrančių aukštumose, virš kurių kyla grakšti dvibokštė bažnyčia. Tiek miesto apylinkėse esantys archeologijos paminklai, tiek apie juos išlikę padavimai, legendos byloja, kad senovėje ši vietovė buvo svarbus pagoniško kulto centras. Erlos upės slėnyje iškilusioje…

„Kretinga“ // Legendos pasakoja, p. 45-47; Kretinga – miestas Lietuvos vakarinėje dalyje, rajono savivaldybės centras abipus Akmenos upės. Kretingos pavadinimas kildinamas nuo žodžio „kratyti“. Atseit senovėje, kai nebuvo gerų kelių, reikėdavo ge­rokai pasikratyti per akmenis, kol privažiuodavai miestelį. Legendiniu Kretingos įkūrėju laikomas gotų karalius Armonas, atke­liavęs IV a. nuo dabartinės…

„Baltijos jūra. Gintaras“ // Legendos pasakoja, p. 44-45; Gintarą pažinusios tautos daugelį amžių spėliojo, kas gi yra toji graži gamtos dovana, kaip ji atsirado. Kol mokslas nebuvo taręs apie gintarą tiesos žodžio, jos pagal savo gyvenamąsias sąlygas ir papročius kūrė apie jį įvairius padavimus bei mitus. Kai kurie pasiekė ir…

„Mosėdis“ // Legendos pasakoja, p. 42-44; Miestelis šiaurinėje Lietuvos dalyje, 12 km į pietus nuo Skuodo, Mosė­dis dažnai vadinamas Žemaitijos turistine Meka: jis garsėja savo unikaliu akmenų muziejumi. Jau 1253 m. Mosėdžio geografinis pavadinimas mini­mas Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo dokumentuose dėl žemių dalybų. Legendos miestelio pavadinimą aiškina savaip. Apie…

„Palanga“ // Legendos pasakoja, p. 40; Palanga – kurortas prie Baltijos jūros, mūsų vasaros sostinė. Mieste į Baltijos jūrą įteka Šventosios ir Rąžės (Ronžės) upės. Pirmasis Palangos vardo paminėjimas susijęs su legendiniu pasakojimu apie danų karaliaus Valdemaro kariuomenės išsilaipinimą Palangoje 1161 m. Tik 1253 m. Palanga paminėta Vokiečių ordino kronikose….

A. Klumbys „Jomantų pilis“ // Trimitas. – 1928, Nr. 16, p. 533-538; Nr. 17, p. 566-570; I Tarp tamsiųjų miškų, neįbrendamų balų ir liūnu, ant srauniosios Ašvos kranto, kerpėmis ir samanomis apžėlusi, stovėjo aukšta ir stipri Jomantų pilis. Iš vienos pusės, ją rietė Telšena, iš kitų dviejų — gili ir…

A. Pleškys „Įpilties piliakalnis ir Alkos kalnas“ // Trimitas. – 1927, Nr. 1, p. 18-20; Beveik pačioje Šventosios ir Alkupio upės santakoje, už kokio šimto metrų nuo vieš­kelio einančio Liepojaus linkui, ant kranto dabartinio malūno kūdros, tarp tyrų lauktu stūkso nuogas, pasakingas, galingas se­nis milžinas, Įpilties piliakalnis. Iš. trijų pusių…

J. Mačiukiškis „Alkos kalnas“ // Trimitas. – 1926, Nr. 44, p. 1376-1377; Sunkiai užkopiamas milžinkalnis, apaugęs dagiais medžiais. Apsuptas nepereinamų pelkių ir upelio. Senovėje buvęs prabočiaus aukuras. Kryžiuočiai ji išgriovę, Pakalnėje daug didelių įvairiai ta­šytų akmenų. Seniau rusų kareiviai iškasę druskos. Netoli Mikytų kaimo Platelių valsč., piliečio A. Malakauskio žemėje…

Bylėkas „Kuršo Neringa“ // Trimitas. – 1922, Nr. 50, p. 26-29; – 1923, Nr. 121, p. 25-30; Nr. 122, p. 14-16; Nr. 123. p. 16-19; Plaukiant Nemunu į Klaipėdą, pasiekus Kuršo marių angos, skaisčią dieną tolimame horizonte virš vandenų matyti balzgani debesėliai. Plaukiant giliau į mares, iš už melsvos vandenų…

Bylėkas „Prūsų lietuvių padavimai“ // Trimitas. – 1922, Nr. 48, p. 14-17 Pasaka apie Rambyną Juodos godos slegiami traukėsi senųjų Prūsų dievai prieš galingą, nesulaikomai pirmyn besiveržiančią krikščio­nybės laviną. Jau vienos tik aukurų vietovės ir šventakalniai bepriminė jų senąją garbę. Nelaimė tam, kas drįstų jas ardyti ar naikinti; neišvengti tokiam…

Bylėkas „Prūsų lietuviai – pamariečiai“ // Trimitas. – 1922, Nr. 46, p. 11-16 Daugiausia senoviškumo yra išlikę pas kaimiečius laukininkus, gyvenančius Nemuno ir Gilgės paupiais, arčiau Kuršo marių. Dar šiandien žemose pamario lygumose paskardžiais tęsias didoki kaimai. Juose grynai lietuviška­me stiliuj gyvenamieji namai su šiaudų arba nendrių (tria­šių) stogais, gailiose…

J. Martijonaitis „Padavimas apie Krokų Lanką“ // www.silaineskrastas.lt – 2016 08 30 Nerasi mūsų tėviškėje kalnelio, nei upelio ir nei miškelio, apie kurį seni žmonės nebūtų žinoję visokiausių pasakojimų. Kaip gėlės mūsų pavasarį mūsų darželius puošdavo, taip puošdavo padavimai ir pasakos kiekvieną vietovę mūsų gimtajame krašte. Seneliai ir senelės žinojo…