Rytų Lietuva – tai šventa mūsų protėvių žemė, kur kiekvienas piliakalnis, kiekvienas dūmuose skendintis kaimas alsuoja dvasia senųjų laikų. Tai kraštas, kur dar aidi verpstės šnabždesys, kur bažnyčia, seniau dievų šventove buvusi, gilyn į žemę nugrimzdo, o iš jos gelmių šventadienį lyg varpai prabyla… Čia gyvena žmonės, kurių rankos mena…
Peržiūrėti daugiau
Kur slypi senovė, ten slypi ir mūsų tautos širdis. Tarp plačių laukų, tyliai ošiančių kalvų ir akmenų, žyminčių protėvių pėdsakus, glūdi nematomi, bet gyvi dvasios ženklai. Kiekvienas piliakalnis, senkapis ar išskirtinis akmuo pasakoja istoriją, kurią verta išgirsti. Jie – ne tik žemės reljefas, bet ir mūsų kolektyvinės atminties saugotojai. Tik…
Peržiūrėti daugiau
Kur stūkso Mokas, ten žemė alsuoja senove. Ten glūdi ne tik akmuo, bet ir mūsų atmintis, perduodama iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą. Mokai — tai nebylūs metraštininkai, liudijantys apie laikus, kai akmenys turėjo vardus, šeimas, o žmonės su jais kalbėjosi, tikėdamiesi išminties, vaisingumo ar pagalbos. Jie —…
Peržiūrėti daugiau
Aukurai senajame baltų pasaulyje buvo ne šiaip akmenys – tai šventi tarpininkai tarp žmogaus ir dievų, tarp žemės ir dangaus. Prie jų degė ugnys, liejosi kraujo ar alaus lašai, o dūmuose kilo maldos, prašymai, padėkos. Apeiginiai akmenys, išsibarstę po miškus, laukus ir giraites, pasakoja apie gilias tikėjimo šaknis, kuriose pinasi…
Peržiūrėti daugiau
Žemyna – tai senovės lietuvių Motina Žemė, gyvybės, vaisingumo ir teisingumo įsikūnijimas. Ji globojo viską, kas gyva: nuo dygstančio grūdo iki žmogaus sielos. Žemyna buvo ne tik simbolis, bet ir gyva jėga, kuriai meldėsi, aukodavo, bučiuodavo žemę prieš sėją ir dėkodavo po derliaus. Jos galia slypėjo laukuose, akmenyse, vandenyje ir…
Peržiūrėti daugiau
Kalevelis – senovės baltų dangaus kalvis, mitinis šviesos kūrėjas, nukalantis saulę ir pakabinantis ją danguje. Jo kūjo dūžiai praskleidžia tamsą, o iš žiežirbų gimsta diena. Tai ne tik meistras, bet ir karys – kovojantis su slibinais, išlaisvinantis šviesą ir grąžinantis pasauliui tvarką. Nuo senųjų sakmių iki istorinių kronikų, Kalevelio vardas…
Peržiūrėti daugiau
Dievų šventyklos – tai senovės baltų šventvietės, kuriose vyko apeigos, degė amžinoji ugnis, o žyniai ir krivės palaikė ryšį su dievybėmis. Nors šios šventovės buvo medinės ir retai išliko fizinėmis savo formomis, archeologiniai radiniai ir istoriniai šaltiniai liudija apie išvystytą religinę architektūrą. Nuo Perkūno šventyklos Vilniuje iki šventų kalvų ir…
Peržiūrėti daugiau
Alkos kalnai – tai senovės baltų šventvietės, menančios laikus, kai gamta buvo dieviškumo šaltinis, o ugnis – ryšys su protėviais ir dievais. Šios vietos, pasklidusios po dabartinę Lietuvą ir Latviją, liudija sudėtingą ir turtingą religinį pasaulėvaizdį, kuriame svarbų vaidmenį atliko aukos, mirusiųjų pagerbimas ir griežtai saugomi šventi miškai. Archeologiniai radiniai,…
Peržiūrėti daugiau
Ragana – tai ne tik pasakų veikėja ar baugus vaikystės vaizdinys. Senovės lietuvių mitologijoje ji buvo galinga lunarinė deivė, valdžiusi naktį, žiemą, mirtį ir atgimimą. Visa reginti, visa žinanti, gebanti keisti pavidalus ir kalbėtis su gamta, Ragana įkūnijo ciklišką pasaulio tvarką. Nors vėlesniais laikais jos įvaizdis buvo iškreiptas ir demonizuotas,…
Peržiūrėti daugiau
Dievas baltų mitologijoje – tai šviesos, dangaus ir derliaus globėjas, kurio žingsnius lydėjo žirgų žvengimas, rugių šnaresys ir žmonių pagarba. Jo pėdsakai išliko liaudies dainose, patarlėse, mituose ir šventėse. Šis senasis dievybės vaizdinys ne tik formavo baltų pasaulėžiūrą, bet ir įprasmino metų laikų kaitą, gyvenimo ciklus ir žmogaus ryšį su…
Peržiūrėti daugiau
Laimės vaizdinys – vienas paslaptingiausių motyvų lietuvių tautosakoje. Tarsi nematoma jėga, lydinti žmogų nuo pirmojo atodūsio iki paskutinės kelionės, laimės įvaizdis skleidžiasi pasakose, sakmėse, dainose ir tikėjimuose. Kartais ji – švelni globėja, kartais – negailestinga likimo pranašė. Kiekvienas pasakojimas apie ją atskleidžia senųjų laikų žmogaus pasaulėjautą, gyvenimo prasmės paieškas ir…
Peržiūrėti daugiau
Kalnai, ant kurių gimė laisvė – taip galėtume pavadinti Lietuvos piliakalnius, stovinčius mūsų žemėje jau tūkstančius metų. Tai ne tik gamtos dariniai ar istoriniai paminklai – tai gyvieji tautos atminties žymekliai, menantys kovas, aukas, pasiaukojimą ir bendrą siekį išlikti. Deja, šie tylūs Lietuvos praeities liudytojai vis dažniau lieka užmiršti –…
Peržiūrėti daugiau