Rūdninkų giria

Rūdninkų giria − penktas pagal plotą Lietuvos miškų masyvas Šalčininkų ir Varėnos rajonuose, 23 km į pietus nuo Vilniaus esantis Lietuvos pietryčiuose. Girios plotas ~37 500 ha (mišku apaugę 32 900 ha). Vakarinę masyvo dalį kerta 105 Pirčiupiai–Eišiškės  plentas, šiaurinę dalį − 176 Pirčiupiai–Jašiūnai  kelias. Girios šiaurinėje dalyje įsikūręs miestelis – Baltoji Vokė. Tolėliau nuo girios, jos pietryčiuose maždaug 7 kilometrų atstumu įsikūrę Šalčininkai.

Rūdninkų giria pasiekiama išvažiavus iš Vilniaus pro buvusius Rūdninkų vartus, ku­rių dabar, kaip ir gynybinės sienos nebėra, ir važiuojant pietų link. Kelias kuriuo važiuo­jama yra labai senas; kitados jis jungė dvi sostines: Vilnių ir Krokuvą. Senovėje juo va­žinėjo didieji Lietuvos kunigaikščiai, Lenki­jos karaliai, didikai, žygiavo kariuomenės pul­kai. Dabar Rūdninkų giria tebėra vienas didžiausių Lietuvos girių masyvas. Jis prasideda maž­daug už 23 km į pietus nuo Vilniaus, tęsiasi per Eišiškes, Šalčininkus, Jašiūnus, Juodąją Vokę, Valkininkus, Rūdiškes. Skersai girią yra apie 20 km, išilgai — apie 30 km . Iš Medininkų aukštumų į girią skuba putodamas Merkys su savo intakais Šalčia ir Visinčia. Viduryje girios tebėra nemažas pelkių plotas, kuriame telkšo Kernavio ežerėlis. Per girią eina seni keliai iš Vilniaus į Eišiškes ir Lydą. Ir cariniai rusai, ir vokiečiai, ir bolševikai kirto, vežė senosios Rūdninkų girios medžius. Jie daug gražaus miško išnaikino, daug tuščių plotų paliko, o tačiau giria, nors ir labai su­žalota, vis dar žaliuoja. Nepriklausomos Lie­tuvos laikais giria buvo lenkų okupuota. Ją Lietuva atgavo su Vilniaus krašto dalimi. De­ja, dabar ji vėl negailestingai naikinama.

Rūdninkų girios praeitis tiek pat garbin­ga ir sena, kaip kad ir kitų Lietuvos miš­kų praeitis. Kadaise giria garsėjo savo žvė­rimis, ypač stumbrais, taurais, lokiais. Jų medžioti atvažiuodavo karaliai, kunigaikš­čiai. didikai, bajorai. 1470 m. didysis Lietu­vos kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis čia įsteigė medžioklės dvarą, ant aukštų mūrinių pamatų pastatydamas medinius, tvirtų rąstų medžioklės rūmus. Pačioje girioje buvo įreng­ta įvairių paviljonų, stočių. XVI a., Žygi­manto Augusto laikais, buvo pastatyti net tre­ji dviejų aukštų rūmai. Kai kur girios žvėrys buvo šaudomi net pro langus. Miške buvo įrengti sodai, iškasti tvenkiniai. Buvo susirū­pinta ir girios žvėrių apsauga. Specialia tvo­ra buvo aptvertas kelių mylių girios plotas, kuriame buvo laikomi ir veisiami retesni žvė­rys. Tai buvo pirmoji anų laikų draustinė. Kai didikams nusibosdavo medžioklė, jie žvejodavo. Istoriko M. Balinskio liudijimu, Rūdninkų miške buvusios įrengtos pirmosios Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos geležies kalvės.

Didžiosios rusų invazijos metais (1655) medžioklės rūmai sudegė, tvenkiniai sunyko, žolėmis užaugo. Tik senieji girios gyventojai tas vietas atmena. Kai kurias miško dalis bei pievas dar karališkomis vadina.

Karaliaus Vladislovo IV 1636 m. įsakymu buvo pradėtas didžiulis Lietuvos miškų ūkio pertvarkymas, vadinamas girių ordinacija. Jo pavedimu 1641 m. buvo surašytos visos kuni­gaikščio girios, suskirstytos valdymo rajonais: girininkijomis ir barais. Rūdninkų girioje bu­vo keturi rajonai: 1. Raistas su 38 barais, kurių tarpe buvo Šaltupis, Reketis, Užprūdis, Akmena. Pilaitė, Beržalotas, Gulbinas ir kt.; 2. Stanovičiai su 18 barų, jų tarpe Rušiliškiai, Didysis Raistas, Rūda, Beržynas, Virvė, Ši­laitis; 3. Lakinė, su 29 barais, jų tarpe Vai­ra, Laibūna, Barsukai, Ežerėlis, Purvinė; 4. Papiškė su 19 barų, jų tarpe Juodupė, Kark­lyne, Pirčiupis, Giria, Žvėrynas ir kt. Tokiu būdu administracijos reikalams Rūdninkų gi­ria buvo suskirstyta į 104 barus. Medžioklės reikalams ta pati giria buvo padalyta į 84 varus (ostupus). Kadangi viename vare vidutiniškai buvo apie 2500 ha, tai galima suvok­ti, kad tada visos Rūdninkų girios plotas sie­kė apie 200 000 ha . Pažymėtina, kad Rūdnin­kų giria kadaise siekė Vilnių, bet vėliau čia buvo iškirsta, jos vietoje įkuriant palivarkus. Įvedant valakų sistemą, XVI a. gale, Vilnius gavo iš Rūdninkų girios 44 valakus žemės ir 47 valakus šilo, esančio prie Rūdninkų vartų. Iki XVIII a. pabaigos, t.y. iki rusų okupaci­jos pradžios, Rūdninkų giria buvo laikoma me­džioklės rezervatu ir nebuvo eksploatuojama.

Visa eilė svarbių Lietuvos istorijos įvykių glaudžiai susiję su šia giria. Mirus Krokuvoje karaliaus Žygimanto Augusto žmonai Barbo­rai Radvilaitei, jos palaikai, lydint pačiam ka­raliui, buvo gabenami į Vilnių per Rūdninkų girią. Giria visą laiką buvusi svarbus vilnie­čių ramstis: per eilę šimtmečių jie gaudavo iš girios statybinę medžiagą, malkas ir ang­lis. Nederliaus metais giria teikė Vilniui žvė­rieną, žuvis, grybus, uogas. Per 1831 ir 1863 m. sukilimus Rūdninkų girioje veikė stiprūs sukilėlių būriai. Ypač dideliu kovingumu pa­sižymėjo L. Narbuto, Visloucho, Lubičo va­dovaujami būriai. Ties Rūdninkų giria įvyko keletas susirėmimų su rusais. Sukilėlių rink­tinę tada čia sudarė 600 šaulių, 50 raitelių ir dalgininkų būrys. 1863. V. 19 šią rinktinę puolė trys rūsų pėstininkų kuopos ir 100 ka­zokų, bet nesėkmingai. Spalio 19 d. girioje rusai apsupo susilpnėjusį G. Čechavičiaus 40 vyrų būrį. Sukilėliai labai narsiai gynėsi ir prasimušė pro juos apsupusio priešo grandi­nes. Mūšiuose dalyvavo ir Vilniaus universi­teto studentų dalinys. Girioje, ant kalnelio, sukilėliai pastatė koplytėlę, kurioje kunigas laikydavo pamaldas ir sukilėlius prisaikdin­davo. Tas kalnelis ir dabar vadinamas Bažny­čios kalnu. Sukilėliams malšinti rusų vyriau­sybė buvo atsiuntusi daug kariuomenės, kuri apsistojo prie Senųjų Macelių kaimo. Nuo čia rusai iškirto 7 km ilgio miško juostą, kad galėtų įvežti patrankas. Kautynėse žuvę suki­lėliai palaidoti Senųjų Macelių kapinėse. Kai­mo laukuose yra pilkapių, su degintinių kapų liekanomis iš vėlyvesniojo geležies amžiaus.

1812 m. per Rūdninkų girią, nuo Zigmantiškių iki Rūdiškių, žygiavo Napoleono armi­ja. To žygio kelias dar ir dabar vadinamas Napoleono keliu.

1920 m. spalio mėn. pradžioje Rūdninkų girioje buvo sutelkta, o iš ten į Vilniaus mies­tą bei apylinkes atžygiavo majoro M. Koscialkovskio „operacinė grupė“, veikusi lenkų generolo Želigovskio žinioje. Lenkų okupaci­jos metais nemaža girios buvo iškirsta. 1935 — 1936 m. lenkų valdžia pastatė girioje dviejų aukštų medinį namą ir kitus du namelius (vieną sargybai, kitą tarnams), o kiemą ap­tvėrė aukšta tvora. Aukštieji Lenkijos ponai čia ruošdavo reprezentacines medžiokles.

Antrojo pasaulinio karo metu girioje laikė­si bolševikų ir lenkų partizanai. Giria tada išgarsėjo sovietų parašiutininkais. Jie miške įsirengė bunkerius, įsitaisė radijo siųstuvus bei priimtuvus, terorizavo vietos gyventojus, puldinėjo vokiečių kariuomenės transportus ir mažesnius dalinius. Dėl to vokiečiai griebėsi keršto priemonių, bet deja, jas nukreipė ne tiek į partizanus, kiek į ramius pamiškės gyventojus. Buvo sunaikinta keletas kaimų- 1943. IX. 30 naciai apsupo Šarkiškių kaimą kuriame buvo 17 gyvenamųjų namų (gyveno 17 šeimų) ir apie 75 ūkio trobesiai. Visas žmonių turtas buvo atimtas arba sunaikintas o gyvenamieji namai ir ūkio trobesiai sudeginti. Patys gyventojai buvo varomi per mišką į Varėną nežinomam likimui. Tačiau pake­liui beveik visiems pavyko pabėgti. Jie buvo vietinių dzūkų priglausti ir tik karui pasibai­gus grįžo į savo gimtąjį kaimą. 1944-04-09, 30 nacių dalinys apsupo Gumbės, Gaidžių ir Kernavės kaimus, kurie buvo sunaikinti, daug žmonių išžudyta. Tačiau skaudžiausio likimo susilaukė Pirčiupio kaimas: 1944-06-03 rytą jis buvo sudegintas kartu su visais gyventojais — 119 vyrų, mo­terų ir vaikų. Karo metu nemaža girios dalis buvo iškirsta, dar daugiau jos išdeginta. Vo­kiečių ir bolševikų okupacijos metu Rūdnin­kų girios gyvenimą yra aprašęs lenkų rašyto­jas J. Mickiewicz savo knygoje „Kelias į nie­kur“ (1956).

Rūdninkų giria nuo seniausių laikų garsė­jo medžiojamųjų gyvių ir paukščių gausumu, bet rusams ten pašeimininkavus nuo 1795 m., o lenkams — nuo 1920 ligi 1939 m., ji beveik visiškai ištuštėjo. 1885 m. buvo nušautas pas­kutinis lokys, 1926 m. — paskutinis briedis. Liko vos keli lūšiai ir labai nedaug kurtinių. Bebrai, kurie jau buvo išnaikinti I rusų oku­pacijos metais, po II pasaulinio karo vėl at­sirado: atplaukė Nemunu iš Gudijos miškų. Savo trobeles jie pasistatė ant Merkio, Visinčios ir Šalčios upių krantų. 1958 m. girioje atsirado penki briedžiai, padidėjo lūšių ir vilkų skaičius. Dar yra šernų, lapių, daugybė kiškių, pelkėtose vietose — tetervinų. Girioje yra įtaisytas draustinis (rezervatas), kuriame laikosi daugybė žvėrelių bei paukščių.

Iš medžių 68% sudaro pušynai, eglynų yra 20%, juodalksnynų — 5% ir ąžuolynų 2%. Durpynai bei pelkės užima apie 5% viso girios ploto. Dabartiniu metu senų, brandžių medynų girioje nėra — jie buvo iškirsti buv. lenkų ir dabartinės rusų okupacijos metais.

Rūdninkų giria įdomi ir etnografiniu po­žiūriu. Jos apylinkėse yra išlikę daug lietu­viškų vietovardžių, jau minimų XVII-XVII a. inventoriuose bei dokumentuose: Kermušė, Milkiškės, Pilaitė, Gulbona, Juodupis, Balt­upis, Vartela, Avinė, Aškinė ir daug kitų.