Dubičių piliakalnis

Dubičių piliakalnis

Dubičių piliakalnis arba Dubičių pilis, Karalienės Bonos pilis – piliakalnis ir senovės gyvenvietės Varėnos rajono savivaldybės teritorijoje, prie Dubičių kaimo.

Dubičių piliakalnis yra kairiajame Ūlos krante, pietinėje Dubičių k. pusėje. Tai 6 m aukščio, gana stačiais šlaitais kalva, jos viršuje yra apie 25 m ilgio ir apie 20 m pločio aikštelė, iš sausumos pusės apsupta 2 m aukščio pylimu. Vidury aikštelės matyti šiuo metu užslinkusi duobė. Galbūt tai V. Šukevičiaus tyrinėjimų pėdsakai. V. Šukevičius teigia šiame piliakalnyje radęs tiktai apdegusių ąžuolinių rąstų, plytgalių, anglių ir griuvenų.

Pirmoji senovės gyvenvietė (A98P) yra kaimo vakarinėje dalyje, kalvelėje, vadinamoje Salaite, apie 50 m nuo Ūlos dešiniojo kranto, 0,4 km į vakarus nuo kelio Dubičiai-Rakai, 0,55 km į pietvakarius nuo šio ir kelio Dubičiai-Panočiai sankryžos.

Antroji senovės gyvenvietė yra buvusio Pelesos ežero šiaurės vakarų pakrantėje. Trečioji senovės gyvenvietė yra kaimo dirbtuvių teritorijoje, apie 100 m į pietus nuo Ūlos kairiojo kranto, aukštumoje.

Apie 1890 m. piliakalnį kasinėjo Vandalinas Šukevičius. Rado apdegusių ąžuolinių rąstų, didelių plytų, degėsių, radiniai neišliko. Pirmąją senovės gyvenvietę 1959 m. ir 1962 m. ištyrė Lietuvos istorijos institutas, vadovė A. Bernotaitė. 364 m² plote aptikti dviejų laikotarpių kultūriniai sluoksniai. Akmens amžiaus kultūriniame 0,10 m storio sluoksnyje rasta titnaginių dirbinių (trapecinių ir trikampių strėlių antgalių, peiliukų, gremžtukų, rėžtukų ir kt), neolito Nemuno kultūrai ir virvelinės keramikos kultūrai priskiriamų puodų fragmentų, akmeninių kirvelių. I–II tūkstantmečio kultūrinis sluoksnis apie 0,4–0,5 m storio, jo apatiniame horizonte rasta I tūkstantmečio pirmosios pusės židinių liekanų, lipdytos brūkšniuotos ir grublėtos keramikos, geležinių dirbinių, XIV a. – XVI a. horizonte rasta žiestos keramikos ir geležinių dirbinių.

Senovės gyvenvietės

Antroji senovės gyvenvietė tirta 1962 m. Istorijos institutas (vadovė Rimutė Rimantienė) ištyrė 330 m² plotą. Rasta akmens amžiaus titnaginių dirbinių, keramikos fragmentų, t. p. bronzos ir geležies amžių puodų šukių, akmeninių dirbinių. Trečiojoje senovės gyvenvietėje A. Bernotaitė ir R. Rimantienė ištyrė 120 m² plotą. Aptikti trys kultūriniai sluoksniai. Akmens amžiaus kultūriniame sluoksnyje rasta titnaginių dirbinių (lancetinių strėlių antgalių, gremžtukų, rėžtukų), ankstyvosios neolitinės Nemuno kultūros (IV tūkstantmetis iki m.e.) keramikos fragmentų. Vėlyvojo neolito kultūriniame sluoksnyje rasta virvelinės ir brūkšniuotos keramikos. Virš akmens amžiaus kultūrinių sluoksnių buvo ankstyvųjų viduramžių kultūrinis sluoksnis. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus ir Alytaus kraštotyros muziejus.

Istorija

Žmonės šį piliakalnį vadina karalienės Bonos pilimi. Pasak T. Narbuto, tai buvusi didžiojo kunigaikščio Vytauto medžioklės pilaitė. Tačiau piliakalnio pavidalas ir įrengimai (pylimai) rodo, kad tai turėjęs būti gynybinis ankstyvojo feodalizmo piliakalnis, o vėliau joje buvusi dvarvietė.

Už griovio, į vakarus nuo šio piliakalnio, yra antras piliakalnis gana nuolaidžiais, 6—8 m aukščio šlaitais. Viršuje beveik keturkampė 45 m ilgio ir 30 m pločio aikštelė, kurioje taip pat matyti užslinkusi, greičiausiai to paties V. Šukevičiaus kasinėjimų duobė su plytgaliais ir žiestų puodų šukėmis.

Dar ir trečią kalvą Dubičių apylinkių žmonės vadina piliakalniu. Ji yra apie 0,5 km į pietryčius nuo pirmų dviejų. Dabar tai yra žema kalvelė su nuolaidžiais šlaitais, smarkiai apardyta bekasant žvyrą ir bulviarūsius. Įtvirtinimų ir kultūrinio sluoksnio nematyti, radinių nežinoma. Gal tai ir buvęs koks ankstyvas piliakalnis, dabar sunykęs, o gal jam tiesiog duotas vardas pagal kitus piliakalnius.

Maždaug 1365 m. įrašas „Kryžiuočių kelių aprašymuose“ byloja: „Iš ten (iš Vosyliškių) iki Dubičių 5 mylios gero kelio, ten yra miestas ir pilis“. Iš pradžių pilis buvo gynybinė, tačiau didysis kunigaikštis Vytautas pavertė ją savo medžioklės sodyba. Žmonės pasakoja, esą ant kalno prie Dubičių kažkada stovėjusi stiklinė Karalienės Bonos pilis. Tikriausiai šiuo mitu pabrėžiamas karalienės turtingumas ir reikšmingumas, kadangi pagal to meto nusistovėjusią tvarką Bona Sforca buvo kaip reta galinga, turėjusi didelę įtaką Lenkijos karalystės ir Lietuvos LDK gyvenimui, o tai moteriai – net karalienei – nebuvo įprasta.