Dainavos giria

Dainavos giria, Druskininkų-Varėnos miškai, Gudų giria – tai didžiausias Lietuvos miškų masyvas, plytintis Dzūkijoje, Varėnos rajono ir Druskininkų savivaldybės teritorijose. Girios plotas yra 1450 km², mišku apaugę 1145 km². Yra išskiriama ~250 girios miškų. Didelė miško dalis įeina į Dzūkijos nacionalinį parką. Girios pietinėje dalyje yra Čepkelių rezervatas. Miškai nusidriekę iš šiaurės rytų į pietvakarius apie 70 km. Vakaruose siekia Nemuną, pietuose – Baltarusijos–Lietuvos valstybinę sieną, šiaurės vakaruose – Merkinę, šiaurės rytuose – Valkininkus. Girią kerta keliai A4 Vilnius–Varėna–Gardinas, 127 Babriškės–Varėna–Eišiškės  ir  128  Naujieji Valkininkai–Daugai–Alytus, taip pat Vilniaus–Gardino geležinkelis. Didžiausi ir vieninteliai miestai –Druskininkai (jos pietvakariuose) ir Varėna (jos šiaurės rytuose). Dainavos giria – rečiausiai gyvenama Lietuvos vieta. Vidutinis gyventojų tankumas siekia 2–3 žm./km². Tankiau gyvenami vakariniai (apie Merkinę, Druskininkus) ir šiauriniai (apie Varėną, Perloją) pakraščiai. Centrinė ir pietinė Dainavos girios dalys gyvenamos labai retai, kaimus skiria keletas kilometrų, dalį gyvenviečių jungia tik siauri miško keliukai. Regiono atokumas lėmė autentišką kaimų formavimąsi – išlikę daug etnografinių XIX a. pab. – XX a. pr. dzūkų sodybų. Dėl skurdžių dirvožemių praktiškai nevystoma žemdirbystė. Gyventojai verčiasi miško gėrybių rinkimu, kaimo turizmu.

Gudų giria šiandien yra pats nuostabiau­sias senosios Lietuvos gamtos rezervatas, la­bai turtingas savo augalija, gyvūnija. Vietos gyventojai ją vadina Gudų mede, kartais Gudų giria arba Gudų šalimi. Mat, giria čia eina etnografinė-kalbinė lietuvių ir gūdų riba.

Dainavos giria. Gamta

Tai sena Lie­tuvos giria, kurioje mėgdavo medžioti Lietu­vos didikai. Kadaise ji garsėjo savo medžio­jamaisiais žvėrimis: lokiais, vilkais, šakotragiais briedžiais, lūšimis, lapėmis, stirnomis, ūdromis, bebrais, barsukais, zuikiais ir kt. Išpuvusiose drevėse veisėsi bitės ir teikė skanų medų ne tik žmonėms, bet ir meškoms. Bitėms saugoti būdavo prikalamos storos ąžuolinės lentos, vadinamos dangomis. Dar 1958 m. Lietuvai priklausiančioje girios dalyje suskaityta 20 briedžių, apie 300 stirnų ir dau­gybė kitų žvėrių. Kitados būta ir stumbrų, bet jie, sumažėjus girios plotui, iškeliavo į Baltvyžio girią.

Gausu ir sparnuotų girios gyven­tojų. Keruose ir gausiose pelkėse laikosi lau­kinės antys, žąsys, gervės, pabaliais ir pievose vaikštinėja gandrai (baltieji ir juodieji), me­džių viršūnėse šūkauja perkūno oželiai, žeme bėgioja jerubės, kurapkos medžiuose babauja tetervinai, tankynėse tūno pelėdos, skraido krankliai, vanagai, suopiai, pesliai, strazdai ir daugybė kitų giesmininkų. Niekur Lietuvoje nėra tiek daug kurtinių sutuoktuvinių vietų, kaip čia, ypač Čepkelių raiste. Yra ir erelių, slankų, kryžiasnapių. Okupacijos metu sparčiai paplito okupantų įveisti jenotiniai šunys, pridarę daug žalos paukščiams ir mažiems žvėreliams. Gudų girioje vis dar su­tinkamas labai retas Lietuvoje graužikas didžioji miegalė.

Dainavos giria pasižymi ir savo augalija, labai būdinga gamta: auga aukštos ir storos pušys, eglės, beržai, juodalksniai, ąžuolai, uosiai, klevai, didžiulės drebulės, daugybė kitų me­džių, krūmų, smulkių augalų bei žolių. Girioje yra daugybė pievų, ištekančių upelių, šaltinių, raistų ir nedidelių ežerėlių su klampiais bei liūliuojančiais krantais.

Tarp Kabelių ir Rudnios, prie Katros, Ūlos ir Grūdos upių, Beržtų link traukiasi Didžiosios balos: didžiuliai kupstuoti raistai, liunynai, samanynai, kerpšiliai, krūmais apaugu­sios pelkės. Vietomis iškyla medžiais apaugu­sios kalvos, pušynais pasipuošusios smėlio ko­pos, o dar kitur tėra tik grynas baltas smėlis, tyvuliuoja nedideli ežerėliai, prie kurių, lygiai kaip paupiais, įsikūrę dzūkų kaimai, sodybos. Šis kraštas — savotiškas miškų — pelkių pa­saulis. Tai didžiausias pelkynas šiandieninėje Lietuvoje.

Čepkelių raistas

Įdomiausia Gudų girios vieta yra Čepkelių raistas, besitraukiąs nuo Marcinkonių pietų kryptimi. Jame yra visa grupė baigiančių užakti ežerėlių. Augalija čia neturtinga, skurdi, dirva menka, bet užtat gerai auga kerpės, krū­mai, grybai, kai kurios uogos. Raistas tyso palei Katros upę ir apima apie 50 km² plotą. Šlapiausiose vietose auga mažos pušaitės, pa­kraščiuose jau kiek didesnės, iki 5 — 6 m aukš­čio. Kai kur matyti tokio pačio aukščio pus­gyvių berželių. Svarbiausias augalas betgi čia yra kiminai, sudarydami storą ir negyvą sluoksnį, lyg savos rūšies kempinę. Be kiminų, yra daugybė spalgenų, augančių kupstuo­se; aukštesnėse vietose auga girtuoklės, gai­liai, skleisdami labai stiprų kvapą, nuo kurio žmogus gali apsvaigti ir lyg „pasigerti“. Čepkelių raiste yra ir visai sausų vietų, lyg salų, kuriose auga aukštos pušys, beržai ir daugybė viržių. Yra ir šlapių pievų, iš kurių pažymėtina Dzirvoniskė, apaugusi viksvomis ir karklų krūmais. Tai puiki prieglauda briedžiams, gervėms. Raisto šiaurės rytų pusėje yra daugybė mažų ežerėlių. Jų vanduo tam­sios spalvos, beveik juodas. Krantai siūbuoja drauge su juose augančiais krūmais bei kitais augalais.

Iš viso Didžiosios balos ir Čepkelių raistas tebėra išlaikę visas senosios Lietuvos gamtos formas.

Dainavos giria. Istorija

Įdomūs ir girios pakraščių gyventojai dzūkai: pakelėse, kryžkelėse ir sodybose stovi daug gražiai išdrožinėtų kryžių. Visiškai nesenai, namų apyvokoje, dar buvo vartojamos skeltinės lentos, skaptuotos geldos, daugelis keistų apyvokos dalykų, vertų kraštotyrininko dėmesio. Į Dainavos girios šiaurinės dalies plotus įsiterpia šie kai­mai bei bažnytkaimiai: Zubravas, Pogerenda, Beržtai, Musteika, Ašašnykai, Dubičiai, Krokšlys, Lynežeris, Kabeliai — tai vis lie­tuviškos gyvenvietės.

Prieš I pasaulinį karą Gudų girių administ­ravo keturios miškų urėdijos: Varėnos, Drus­kininkų, Beržtu ir Ežeronių. Miškų administ­racija kasmet parduodavo iš varžytinių daug miško, kurį kirsdavo ir veždavo tik žiemą, kai užšaldavo balos ir kai daug prisnigdavo. Prie miško darbų apylinkės žmonės gerai už­dirbdavo. Medžius dažniausiai veždavo prie Vilniaus – Gardino geležinkelio ar prie srau­nesnių upių: Merkio, Grūdos, Ūlos ir kt. Pir­mojo pasaulinio karo metu vokiečiai, okupa­vę šią sritį, tuojau nutiesė į Dainavos girią siau­rojo geležinkelio liniją ir per visą okupacijos metą vežė Vokietijon Gudų girios šimtamečius ąžuolus, vešliausias pušis, egles. Jie net buvo ten įsirengę laikinas lentpjūves, kuriose gami­no reichui įvairią statybinę medžiagą.

Po pirmojo pasaulinio karo Dainavos girią ad­ministravo lenkų miškininkai. Šiuo metu gi­ria yra padalyta: Lietuvai priskirta tik šiau­rinė dalis, o pietinė palikta Baltarusijos ribose. Giria eina dalis dabartinės Lietuvos-Baltarusijos sienos. Lietuvos ribose palikta 106.000 ha šio miško masyvo. Tai yra didžiausia giria dabartinės Lietuvos teritorijoje, akivaizdus senosios Lietuvos gi­rių palikimo liudininkas.

Nuo senų laikų Gudų giria garsi drevėtais medžiais. Vien tik dabartinės Lietuvos ribose esančioje Dainavos girios dalyje 1961 m. buvo suregistruotos 48 drevėtos pušys ir 4 drevėti ąžuolai. Kai kuriose drevėse bitės gyvena ir dabar. Tie drevėtieji medžiai yra senosios bi­tininkystės (bartininkystės) palikuonys, įdo­mūs kultūros paminklai.