Marijampolio akmuo su „Velnio pėda“

Marijampolio akmuo su „Velnio pėda“ – mitologinis akmuo Vilniaus rajone, Marijampolio seniūnijoje, Marijampolio kaime, 0,5 km į rytus nuo kelio A15 Vilnius–Lyda .

Marijampolio akmuo yra stambus natūralus riedulys: akmuo pilko stambiagrūdžio granito, netaisyklingo ovalo formos, iki 2 m aukščio, 3 m ilgio rytų-vakarų kryptimi ir iki 2,5 m pločio. Akmens pietryčių nuolaidžioje plokštumoje yra 26 cm ilgio, 7-10 cm pločio ir iki 10 cm gylio, natūralus įdubimas, vadinamas Velnio pėda. „Pėdoje“ susirenka apie litrą lietaus vandens. Toje pačioje plokštumoje kartu su pėda yra penkios kelių cm skr. bei kelių cm gylio duobutės („tartum ėriuko pėdelės“ – Šaulys V , 1965b). Labiausiai dėmesį iš jų traukia 4 cm skr., 1,5 cm gylio duobutė, primenanti bronzos – ankstyvajam geležies amžiui būdingas duobutes (1997 m., Vait.).

Akmuo slūgsojo šalia plento Vilnius–Lyda. 1967 m. jį platinant akmuo pakelėje buvo beveik užkastas, tebuvo matoma tik jo paviršinė dalis. Po dvidešimties metų Marijampolio vidurinės mokyklos direktorius Algimantas Masaitis, Kultūros ministerijos leidimu, šį archeologinį paminklą perkėlė prie Marijampolio mokyklos. Nuo 1987 m. spalio 14 d. „Velnio“ akmuo stovi vejoje prieš mokyklą ant žemo betoninio pamato.

V. Šaulio užuomina (1965), jog „kadaise prie šio akmens, kai jis dar tysojęs savo senojoje vietoje, vaidendavosi“, rodytų, jog akmuo, gulėdamas pakelėje, jau buvo iš savo senosios vietos pajudintas (?). Tačiau joks kitas šaltinis to nenurodo, o ir pats V. Šaulys, aprašydamas akmenį, nė žodžio daugiau netaria apie senąją jo vietą (V. Vaitkevičius).

1987 10 30 atkasant akmenį paaiškėjo, jog akmuo žemėmis buvo užpiltas per du kartus ir po supiltu žvyro sluoksniu yra natūralus gelsvas smėlis, ant kurio gulėjo akmuo. Akmens PV šone gulėjo dar 2 akmenys: 15x20x20 cm ir 40x30x25 cm dydžio.

Pasak padavimų, Velnias po akmeniu buvo paslėpęs daug pinigų ir paženklinęs akmenį savo pėda (Levickas J., 1969), pasak kitų, Velnias, išbridęs iš klampios balos, norėjo akmenį nuspirti iš po kojų, bet šis liko gulėti savo vietoje. Prie akmens vaidendavosi visokios šmėklos (Šaulys V , 1965b).