Šaltinių akmuo

Šaltinių akmuo

Šaltinių akmuo. Žvelgiant į Lietuvos žemėlapio kontūrą, akis užkliūva už nedidelio žemės ryšulėlio pietrytiniame šalies pakraštyje, tarsi kokio „apendikso”, įsiterpusio į Gudiją. Tai – Dieveniškės. Dėl unikalaus ir įdomaus krašto etnokultūrinio palikimo jų apylinkės 1992 m. paskelbtos istoriniu regioni­niu parku, vieninteliu tokiu iš 30 Lietuvos regioninių parkų. Dieveniškės per stebuklą išliko Lietuvos teritorijoje, didžiosioms valstybėms dalijantis naująją Europą Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Kaip čia atsitiko, kad ši žemė liko Lietuvoje? Sukurta šmaikšti istorija, neva dalydamas žemes Stalinas ant žemėlapio pasidėjo savo pypkę, o sienos braižytojai neišdrįso jos pastumti, taip ir apibrėžė, palikdami Dieveniškes Lietuvai.

Netoli Dieveniškių, Šaltinių miške, yra akmuo, vadinamas Užkeikta svodba, arba Žižmų akmeniu. Jo ilgis – daugiau nei 3 m, plotis ties vi­duriu -2,7 m. Vienas akmens galas slepiasi žemėje, dalis jo nuskelta.

Riedulys nesunkiai pasiekiamas važiuojant lauko ir miško keliukais, pasukus iš kelio 104 Šalčininkai–Dieveniškės–Krakūnai  ties etnografiniu Žižmų kaimu pagal pastatytas rodykles. Dieveniškių istorinio regioninio parko objektas pritaikytas lankymui: įrengta atokvėpio vieta, informacinė lentelė su išsamiomis žiniomis apie riedulį. Už 150 m į pietvakarius nuo akmens yra šaltinis, vadinamas Šulinėliu, arba Krynyca.

Šaltinių akmuo yra geologinis gamtos paveldo objektas, paskelbtas valstybės saugomu.

Legendos ir padavimai

Apie mitologinį Žižmų apylinkės akmenį pasakojami keli padavimai, kuriuose kalbama apie suakmenėjusius žmones. Populiarus pasakojimas apie akmeniu pavirtusį vestuvių pulką. Vieni pasakoja, jog vestuvių pulkas pavirto akmeniu todėl, kad motina prakeikė savo dukterį, išvažiavusią be pritarimo į jungtuves: „Kad tu, vaikeli, akmeniu užvirstai, tėvui nepasikloniojusi“. Visas vežimas virtęs dideliu akmeniu. Ir dabar galima esą įžiūrėti sėdinčių žmonių figūras.

Dieveniškėse kadaise važiavo vestuvės ir nustūmė griovin senelį vilkaloką nuo kelio. Šis ir pavertė visus akmenimis.
Ir šiandien dar tie akmenys stovi – kaip žmonės, vežimai ir arkliai.

Zižmų sodžiaus lauke yra vienas labai didelis akmuo. Sako: tai buvo duktė, kuri važiavo į jungtuves su bernu. Motina ją prakeikė, tai ir pavirto visos vestuvės akmenimis. Dar neseniai akmenyje buvo žymu akys, nosis, krūtys, arkliai ir t.t.

Pasakojama, kad buvo dvi sesutės pas tėvus: „Atvažiavo svotai ne pas vyresnę, o pas jaunesnę. Labai gaila buvo vyresnei palikt pas tėvus, o jaunesnei ištekėt. Kap sėdos išvažiuodinėt šliūban jaunesnė, tai vyresnė pasakė: Kad tu sėstais akmeniu! Ir virto tas vežimas dideliu akmeniu. In to akmenio, kap žmonės sėdėjo, – tokie gurnai“.

Tomo Kuklio pasakojimas iš Grybiškių kaimo: „Buvo tokis žmogus, katras dirbo prie akmenų, iš Skraičionių kaimo. Neturėjo kuom pramušt to akmenio. Buvo, mat, tas akmuo jam naudingas, tai jis mislino, kuom patraukt tą akmenį. Taigi jis privežė daug medžio malkos sausos ir pakūrė ugnį. Turėjo prinešęs vandenio du tris cebrus. Degino. Tas akmuo buvo raudonas ir giliai rasšilęs, tada nuėmė ugnį ir lėjo vandeniu. Akmuo ėmė trūkinėti in didelius kavalkus. Jis tą akmenį razrinko lomais ir darė, kas jam naudinga, – girnas, tiltus, užtašė stulpus. Turėjo gerą uždarbį. Priilsęs buvo, atsigulė pas tą akmenį ir užmigo. Jam prisidavė per sapną toj pati svodba, katroj apvirto akmeniu, ir jis pabijojo. Daugiau nerušink, bet sulig žemei, – tas akmuo – nerazrinkta svodba, – jam pasakė. Jis pats kalbėjo: Niekam aš negaliu pasakyt. Mirsiu, nu, nepasakysiu. Ir niekam nepasakė“.