Gelovinė

Gelovinė

Gelovinė – ežeras pietų Lietuvoje, Varėnos rajono vakaruose, 6,5 km į šiaurę nuo Merkinės, į vakarus nuo kelio 129 Antakalnis–Jieznas–Alytus–Merkinė. Ilgis šiaurės-pietryčių kryptimi 0,9 km, plotis iki 0,26 km. Altitudė 110,3 m. Ežero dubuo rininės kilmės. Krantai daug kur pelkėti, rytuose ir pietuose – statūs, aukšti. Ežerą supa Subartonių miškas. Gelovinės ežeru iš šiaurės į pietus prateka Straujos (Nemuno baseinas) intakas – Gelovinės upelis.

Į šiaurę nuo ežero įsikūręs Gelovinės kaimelis.

Ežerėvardis Gelovìnė greičiausiai kilęs iš šaknies gel-, reiškiančios šaltumą (plg. pageluo, pagela „šaltas, žvarbus oras“, pagelus „šaltas, žvarbus“, latv. dzeltrs „šaltas“, lot. gelu „šaltis, vėsa“).

Šiaurinėje pusėje, prie Gelovinės k., yra griovys (revas), kuriuo, pasakojama, į Gelovinę suplūdo Gudaraisčio ežero vandenys (Gudaraistis).

Legendos ir padavimai

Gyveno mūsų sodžiuje [Subartonyse] Kačinskas Antanas. Jį visi laikė labai mokytu žmogumi, ir tikrai, jis daugel žinodavo, turėdavo daugel lenkiškų knygelių <…>. Jį ištiko vieną dieną toks atsitikimas.

Pavasarį, kada žuvys ima neršti, visi stato tuomet bučius ir, žinoma, daugiausia Gelovinėje, nes ir dabar šis ežeras patsai žuvingiausias, o tada jame žuvų buvo dar daugiau.

Užsikėlė senis anksti ir, dar Saulei nepatekėjus, nuėjo pažiūrėti bučių <…>. Atėjo krūmuosna, kur buvo paslėptas irklas, ir mato – stovi didžiausia skrynia, pinigų pilna ir vis auksinių. Dangtis atvožtas, o ant dangčio guli juodas mažas šuniukas. Pati skrynia grandiniu į medį prikaustyta.

Kačinskas, pamatęs visa tai, tuojau suprato, kad tai užkeikti Gelovinės dugne Šarūno turtai, todėl atsargiai norėjo galu irklo išmesti iš skrynios kiek pinigų. Kai įkišo irklą, dangtis „Čiaukšt“ užsidarė ir nukirto irklui galą, kaip kirviu. Ir tuojau vėl atsidarė. Kačinskas antrą kartą kiša irklą – ir vėl tas pat pasikartoja, ir trečią kartą kiša – ir vėl tas pat. Paliko irklo tik rankena.

– Ach, kad tu žemėn prasmegtai! – sukeikė įnirtęs Kačinskas.

Kai tik ištarė šiuos žodžius, šuniukas suskalino, skrynia su didžiausiu trenksmu užsivožė ir lyg ją aitvaras būtų pastvėręs, net ji staugdama, vienam akimirksny ežeran nušvilpė ir pranyko… Medis, į kurį buvo skrynia prikaustyta, buvo lygiai kaip peiliu nupjautas.

Paskui, po laiko, dasiprato žmogus, kad turtai buvo galva užkeikti. Jei būtų kišęs galvą, norėdamas rankom pagriebti turtų, būtų jam galvą dėžės dangtis nukirtęs, ir kuris kitas žmogus būtų suradęs pinigus ir laisvai jais pasinaudojęs. Kad jis pats būtų iš džiaugsmo, tiek pinigų pamatęs, neapkvaišęs, būtų paieškojęs kremblio [grybo] ir įmetęs jo galvelę – ir būtų jam tekę turtai (P. Petras Kasiulynas. U. V. Mickevičius-Krėvė – KrM 1930: 107; plg.: Mano miręs senelis porino, vieną kartą jis einąs nuo Gelovinės, bučių pažiūrėjęs. Sutemė jau visai. Mėnesiena buvo, tik po padaužom (laikas tuoj po mėnulio pilnaties). Žiūro, prie pat krašto guli geležinė kraitė, pilna aukso. Dugnas atidarytas ir prikabintas į alksnį, o ant viršaus susiraitęs guli mažas, juodas šunukas, lyg pirštinė. Bet senelis buvo gudrus, nekiša rankos kraitėn, bet irklą. Kaip tik įkišo, dangtis – cap! Užsidarė ir atkirto irklo galą, ir vėl atsidarė. Senelis kitąkart – ir vėl taip… „A, kad tu žemėn nueitai!“ – sukeikė užširdęs senelis. Kai tik taip pasakė – šunukas suskalino, sustaugė, ir nulėkė, kaip viesulas, ten kur į Balyno kalną, o kraitė pranyko, pragaišo, lyg ją žemė būtų prarijus. Tik paskui kad nusikvatojo kas, net senelis persigando ir parbėgo namo uždusęs, vos gyvas – KrM 1923a).

Priėjom Gelovinės ežerą, tą vietą, kurią kažkodėl ir dabar žmonės vadina Ąžuolo ragu.

Mes su Petru [Lukaševičiumi] atsisėdome ant vėjelės, prisikimšom pypkes ir užsirūkėm, o Levanarda [Kindaras] ėmė tuo metu šaukti karvę: „Ptrukė, ptrukė!“ Tik žiūrime, vidury ežero vanduo sušvito, lyg po vandeniu kažkas ėmė liepsnoti. Taip ir veržiasi šviesa iš vidaus, taip ir veržiasi. Plaukai pasišiaušo ant galvos, kūnas pagaugomis nuėjo. Iš baimės tik žiūrime, akis išvertę, žodžio pratarti negalėdami, iš vietos nepasijudindami.

Tik staiga matom, kad kažkas kyla iš vandens – pasirodė žmogaus galva, paskui pusė, paskui arklio galva, o paskui visas arklys ir jame sėdintis žmogus, tokis keistas, keistai apsirėdęs. Stovi ant vandens, kaip ant sausumos. Apsidairė, tur būti, mus pamatė ir klausia:

– Ko jums reikia?

Kas toliau buvo, nežinau, nes mes kad dūmėm, tai dūmėm. Nežinau, nei kaip aš pašokau iš vietos, nei kaip bėgom. Apsižiūrėjome ir kvapą atgavome tik arti namų, „valakus“ pribėgę <…> (P. Mikas Čaplikas, 52 m., gyv. Subartonyse. U. V. Mickevičius-Krėvė, 1924 m. – KrM 1930: 112).

***

Pasakoja, reiškia, kad ten buvo iš ryto ar iš vakaro sugavęs baisiai didelę žuvį. Ir ta žuvis buvo be uodegos. Ir paskui tie žmonės ar arklius ganė, ar ką, ir girdėjo iš vandens kap balsas, kad nėra mūs kiaulės be uodegos. Ir keliskart girdėjo, kap sakė, kur ta kiaulė… (P. Ona Kochauskienė, 70 m., ilgą laiką gyvenusi Merkinėje, d. gyv. Vilniuje. U. N. Vėlius, 1968 m. – LTR 3926/45).

***

V. Krėvės-Mickevičiaus kūryboje Gelovinė – taip pat reikšminga vieta. Ežero saloje (akivaizdžios, regimos salos Gelovinė neturi, galbūt turima omenyje povandeninė sekluma) esą gyvena piktas raganius, išpranašavęs karaliui – Šarūno tėvui – kad jis žūsiąs nuo sūnaus rankos, o kad Šarūnas nesurastų, kurioje vietoje sala buvo, kur yra rūmai, kuriuose jis [raganius] gyvena, raganius padarė taip, kad pajuodo ežero tyrūs vandenys ir tapo kaip degutas (KrM 1930: 102–104).

Kituose tekstuose kalbama apie tai, kad ežero dugne, geležiniuose rūmuose, gyvena pasislėpusi raganė (KrM 1930: 97), ir kai Šarūnas ją nužudė, tai tiek pasipylė juodo jos kraujo, jog pajuodo visi ežero vandenys, ir iki šiol Gelovinės ežero vanduo juodas (KrM 1930: 106).