Balyno kalnas

Balyno kalnas

Balyno kalnas, kartais dar vadinamas Šarūno kalnu, yra miško kelio Subartonys–Gelovinė Vakarų pusėje, Subartonių mš. 715 kvartalo 3, 4 ir 19 sklypuose. Tai atskira 140 m ilgio (ŠV–PR), 70 m pločio pušimis apaugusi smėlio kalva, viršuje turinti plokščią apie 40 x 85 m dydžio, PR kryptimi kiek aukštėjančią aikštelę. Kalno šlaitai vidutinio statumo ir statūs, 10–12 m aukščio (Balčiūnas 2001; Vait. ir tlk., 2021 m.).

2001 m. KPC archeologinė ekspedicija (vad. J. Balčiūnas) Balyno kalno viršuje ištyrė 2 perkasas ir 2 šurfus, iš viso 22 m² plotą. Po velėna ir pilku miškožemiu 18–20 cm gylyje buvo užfiksuotas įžemis – geltonas smėlis, jokių archeologinių radinių neaptikta (Balčiūnas 2001).

Balyno kalno Š papėdėje telkšo Balynas.

Legendos ir padavimai

Balyno kalnas V. Krėvės-Mickevičiaus dramoje „Šarūnas“ – tai Dainavos šalies kunigaikščio pilies ar dvaro vieta:

Senis Dudėnas porino, būk tai čion buvusi didelė pilis, ar miestas, o ant šito kalno gyveno to miesto karalius Šarūnas. Čia gyveno labai narsūs žmonės ir dėl to jų karalius labai daug kariavo su visais: jie norėjo visą pasaulį užkariaut, išpjaut, ir kad būtų gyvenęs tas karalius, gal būtų tai ir padarę. Bet jie buvo pagonai ir lupė bažnyčias, mušė kunigus. Dievas matė, kad užkariavus pasaulį, nebeliks nei vienos bažnyčios, ėmė ir užleido juos tokiu maru, kad žmonės mirė, kaip lapai krito, kol išmirė visi, iki paskutiniam. Dėl to tiek daug mūsų laukuose kaulų.

Kai pradėjo žmonės sirgti, tai karalius liepė atvežti armotas ir ėmė šaudyt į dangų, bet kulipkės nesiekė <…>. Jį ėmė atkalbinėti motyna ir pati, kad geriau bus, užuot su Dievu kovojus – apsikrikštyti. Tai jis labai ant jos supyko, ėmė ir nukirto galvą pačiai ir motyną užmušė; motyna, mirdama, prakeikė jį, ir dėl to jis nenumirė, kaip visi, bet akmeniu pavirto ir užkeiktas sėdi dabar dvare viduryj kalno ir klauso, kaip mes apie jį kalbam <…>.

Sako, ir miestas, kur išmirė, prieš pasauliui pasibaigiant, visas pakils. Sako, pakils, visą pasaulį užkariaus, visus krikščionis išmuš, ir tada bus amžių pabaiga <…>.

Švento Jono naktį, sako, girdėti, kaip jisai stena ir klausia, kada pagaliau galės išeiti; sako, jau pusiau žmogum pavirtęs, tik kojos dar suakmenėję <…>. Dabar, sako, švento Jono vidunaktyj visi jo kareiviai susirenka. Tiek jų būna, kad visi laukai ir miškai aplinkui pilni ir čia, sako, būna ankšta, kaip bažnyčioj per švento Roko atlaidus (KrM 1923a: 14–16; var.: Sako, čia kadai kitkart buvęs didelis dvaras kokio ten karaliaus Šarūno – KrM 1923a: 13).

***

Kiti žinomi tekstai, nors juose yra V. Mickevičiaus-Krėvės kūrybos elementų, neabejotinai priklauso lietuvių padavimų tradicijai:

Mano tėvas pasakojo, matęs čia baisą. Jis tada perdien šienavo Balyne, skubino pagynėti, tai ir gražiai sutemė jį lankoj. Joja, sako, su dalge namo pro kalną; o arklys tik prunkščia, tik prunkščia ir vis šalin. Tėvas ir mano, kokis čia galas, ar vilkas kur, ar kas? Pakelia akis – gi ant [Balyno] kalno stovi kaži kokis žmogus raitas.

Kokio tu ten galo stovi? – sako tėvas: – Eikše, drauge namo josim! Kai tik tai pasakė, mato, raitas ėmė visas žibėti, vis labiau – pasidarė visas raudonas kaip ugnis, ir auga, sako, aukščiau aukščiausių pušelių. Tėvas, kaip pavarė arklį, tai nematė, nė kur dalgę pametė. Kai parjojo namo, arklys net baltas buvo, nuputojęs, o tėvą vos gyvą nuo arklio nukėlė.

Sako, net pas Margelio kelelį buvo girdėti, kaip ten kaži kas lyg verkė, lyg kvatojos (KrM 1923a: 12–13; plg. KrM 1930: 108).

***

Mano senelis pasakojo, toji skylė buvusi, kai dar jisai ganęs. Piemenys kartą įstūmę ten šuniuką. Tas, sako, pirma lindo, bet paskui tik suskalino ir išlėkė viršun negyvas. Ant rytojaus jau skylės nebuvo, tik duobė (KrM 1923a: 16–17).

Seniau, sako, buvo ten urvas, ar taip sau skylė tokia, kad galima buvo žmogui įlįsti; tai vienas kerdžius ėmė ir įkalbėjo piemenaičiui ten įsileisti. Nuleido, sako, jį ant reikštės. Tris dienas ten buvo. Manė, kad jau nebegrįš. Koki ten dvarai, sako! Dievuli! Visur auksas, sidabras, net žverbla. Kaip jis įlindo, tai jį sutiko kokis ten žilas, žilas, kaip obelis, senelis; jis piemenuką vadžiojo po visą dvarą ir penėjo, ko tik tas panorėjo. Paskui jį išleido, tik liepė niekam nieko nesakyti, bet piemenukas neiškentė ir paporino visa; kai tik papasakojo, ėmė jam ir užkando kalbą (KrM 1923a: 16; plg.: Seniau ant to kalnelio viršūnės buvusi duobė, iš kurios ėjo lindynė į kalno vidurį, tik niekas nedrįso ja nusileisti. Žmonės paprastai bijojo net prieiti kalną, nes ten labai dažnai vaidenosi – KrM 1930: 94).

***

Bet buvo, sako, atsiradęs narsuolis, kuris lindyne buvo nusileidęs kalno vidurin. Tai buvo mažas piemenukas samdininkas, iš kito sodžiaus, ir apie Šarūną nieko negirdėjęs. Ganė jis arti kalno avis ir pamatė mažą lapukę, kurią užpjudė šunim. Šuo vijosi iki kalno viršūnės, ir lapukė pasislėpė ton lindynėn, kur į vidurį kalno ėjo. Kai šuo, tupėdamas pas lindynę, ėmė skalinti, piemenukas, priėjęs ir pamatęs, kad lindynė gana plati, nutarė įlysti ir sugauti ten lapukę, manydamas, kad tai paprasta lapės olė.

Kai tik piemenukas įlindo, tuojau nukrito žemyn ant kažkokių laiptų, o tais laiptais nusileidęs, pateko į didelius rūmus. Tie rūmai buvo iš gryno gintaro pastatyti, jų sienos auksu ir sidabru nudabintos, išpuoštos…

Ėjo berniukas per didelį skaičių kambarių, kurie buvo vienas už antrą gražesni. Ėjo ėjo, niekur nieko nesutikdamas, kol priėjo didelę menę, kurioje už skobnių sėdėjo daugel keistų vyrų, atsirėmusių alkūnėmis į stalą ir miegančių. Stalas buvo nustatytas aukso taurėmis ir kitais indais, vis iš gryniausio aukso. Piemenukas baisiai nusigando, ton menėn patekęs, bet kaip išeiti, nežinojo.

Kai jis taip drebėdamas stovėjo ir dairėsi į visas šalis, vienas miegančių, tas, kuris buvo gražiausiai pasipuošęs ir sėdėjo aukštoj kėdėj, nubudo ir pakėlė galvą.

Jis pamatė piemenuką, pasišaukė jį arčiau ir ėmė klausinėti, kas dedasi pasauly, ar atmena dar žmonės Šarūną, kas dabar valdo žmones, koki karaliai viešpatauja…

Piemenukas nieko nežinojo ir nieko papasakoti nemokėjo. Nors tasai piktai kaktą raukė, bet nesupyko, nenudėjo piemenuką, tik leido jam pasirinkti iš ten esančių daiktų, kuris jam labiausiai patinka, ir nurodė kelią, kuriuo jis gali grįžti pasaulin. Tik uždraudė sakyti žmonėms, ką jis čia yra matęs…

Išėjęs iš pilies piemenukas atsidūrė Gelovinės liūne, pačioje klampiausioje vietoje, iš kurios vos išlindo, vos nenugrimzdo kelis kartus.

Kadangi buvo vėlus jau vakaras, jis nuėjo tiesiog namo, į savo šeimininką. Ir kaip jis nustebo, kada nesurado jau tos pirkios, iš kurios, kaip jam atrodė, vos iš ryto dar buvo išėjęs. Ten stovėjo jau kita pirkia, joje gyveno jam visai nepažįstami žmonės, kurie apie jį nieko nė žinoti nežinojo, nė girdėti negirdėjo. Ir visam kaime nebuvo jau nė vieno jam pažįstamo žmogaus. Kai jis pavadino savo buvusį šeimininką, pasirodė, kad tai dabartinių tų namų gyventojų buvęs senelis, kuris prieš septyniasdešimt metų jau esąs miręs…

Nors piemenukui atrodė, kad jis tik valandėlę ten išbuvęs, o tikrumoje išbuvo ten šimtą metų, ir pasauly nebuvo jau žmogaus, kuris būtų jį atminęs arba pažinęs.

Nusigandęs ir nusiminęs piemenukas ėmė pasakoti visa, kas jam atsitiko. Kai papasakojo, kalbą jam užkando – ir jis daugiau nieko nebegalėjo pasakyti. Viso sodžiaus žmonės susirinkę, bijodami, kad jų vaikams neatsitiktų kažkas panašaus, nuėjo ir užgriovė duobę, akmenimis užmėtė lindynę. Toje vietoje dargi, parvežę kunigą, pastatė kryžių. Kryžių perkūnas į šipulius po kelių dienų sudaužė, bet lindynė pasiliko užgriauta ir duobės dabar nebepažinti (P. Petras Dudžionis, 73 m., gyv. Subartonyse. U. V. Mickevičius-Krėvė, 1905 m. – KrM 1930: 94–95).

***

Senelis sakė, kad seniau, kur dabar gudai gyvena, buvo dvarininkas, tai jisai mėgino kasti. Geroką duobę buvo iškasęs, bet jis per tris naktis sapnavo, kad apaks, jei kas toliau – tai ir metė (KrM 1923a: 16–17).

Visa šiame puslapyje pateikta informacija yra paimta iš V. Vaitkevičiaus knygos „Dainavos žemės šventvietės”