Balyno pieva

Balyno pieva

Balyno pieva arba Balynas, plyti tarp Gelovinės kaimo šiaurės, kelio Subartonys – Gelovinė rytų, Merkinės girioje. Balyno kalno pietų ir Merkinės girios Šarūno kalno vakarų  pusėje, Subartonių  miško 709 ir 715 kvartaluose (viduryje).

Šiandien apie 8 ha pieva pavirtusi pelke.

Pasakojama, kad Nožagarė, Balyno pieva ir Kriokiškė, jungiamos į Gelovinės ežerą tekančio Gelovinkos upelio, kitados buvo vienas didelis ežeras. Bet vėliau ežeru liko tik Gelovinė Plg.: Cia dzidelė pieva, viso Subartonių kaimo gyvulius ganė, o dabar – ciej bebrai… Tį labai gi gražu, pievos, o dar – viskas užtvenkta, palikta… (Vait. ir tlk., 2012 m.; plg.: Kunskas 1970).

Istorija

Apie apylinkes nemažai medžiagos yra surinkęs ir užrašęs Dzūkijos kraštotyrininkas ir etnografas Vladas Ulčinskas. Jo užrašuose, be kitą ko minimos ir Balyno pievos, tad bendram vaizdui susidaryti pateikiame jo užrašus iš monografijos „Makniūnai”:

Makniūnų laukai, lyg vainiku, apsupti miškais. Tik pietryčiuose jie jungiasi su Raitininkų kaimo laukais. Ir tai tik per Prūdelius, kuriuos nuomodavo dvarui patikimi žmonės. Prūdelius sudarė nedidelis žemės plotas, maždaug 12-13 ha, pietuose, palei Makniūnų mišką ir kelią, einantį pro Raitininką sodžiaus laukus link Samūniškių kaimo kelio arba į Merkinę. Kitas Prūdelių galas rėmėsi į Asiūklinės laukus aukštumoje, į vakarus nuo dabartinės Pliaugų sodybos.

Prūdelių žemė – sunkus molis. Pietuose, nuo miško iki Raitininkų laukų, buvo ilga pieva. Ja ir krito vanduo pievelėmis nuo Makniūnų kapinių iki Raitininkų laukų, o jais – į Angeringio raistą, iš ten- Gelovinės ežeran, o iš jo – upokšniu Straujos upėn ir ja – Nemunan netoli Merkinės, per Zakavolių ir Maksimonių kaimus.

Į rytus, kur eina kelias į Raitininkus pro Makniūnų kapines, maždaug ten, kur Jakubavičių ir buvusi B. Videikos sodyba, nuo virš minėtos aukštumos buvo Asiūklinės laukai; Pro dabartinę Jakubavičių sodybą, kiek į vakarus, link miško, o tenai – pro Zeziulevlčių sklypus – pro Sorakalnį, rėmėsi į Balyno vienkiemio laukus rytuose. Į šiaurę nuo Asiūklinės sodybos buvo ilga pieva, kuri vienu galu rėmėsi į Makniūnų -Raitininkų kelią, o kitu galu – į Balyno valdas. Kita puse Balyno sodybos vanduo krito į tą pačią pievą, kaip ir Prūdelių vanduo kita tos sodybos puse.

Asiūklinės žemė irgi daugumoje buvo sunkus molis, šaltžemė. Tik pietų pusėje buvo geresnė, derlingesnė. Čia irgi buvo pievelėmis iškaišyta jos šiaurinė dalis, o šiaurės rytuose – didesnė, apvali pieva.

Prie Jakubavičių sodybos buvęs raistas vadinosi Rabatkavietis. Jo dabar nėra. Melioracija panaikino ji, kaip ir kitas pieveles – raistelius, čia buvusius.

Asiūklinės sodyba dar buvo apie 1921 metus. Ji stovėjo tuščia toje vietoje, kur dabar yra Pliaugų sodyba. Troba stovėjo dešinėje kelio pusėje (einant iš Raitininkų į Makniūnus). Aplink ją buvo sodas. Tvartas ir kluonas buvo kairėje kelio pusėje ir siekė netoli kriaušės, kuri dabar yra už Pliaugų tvarto. Ūkiniai trobesiai buvo dideli, palivarkiniai. Kai būdavo lietus, tai naktigoniai, ganydami arklius, kluone kūrendavo ugnį.

Apie 1923 metus Makniūnų dvaro savininkas Karolis Muiželis, jausdamas, kad dvarai bus nusavinami ir išdalinami savanoriams, kumečiams, bežemiams ir mažažemiams, pradėjo pardavinėti žemę. Taip ir čia, nuo Makniūnų miško iki Balyno vienkiemio, ruožą žemės palei Raitininkų laukų rubežių, dvarininkas pardavė. Ją pusiau nupirko M. Pliauga su K. Drobniu. Drobnė paėmė žemės sklypą nuo Balyno iki Asiūklinės sodybos, kur dabar Pliaugų tvenkinėlis, o nuo čia iki Makniūnų miško – Pliauga. Ten, pagal kalbas, turėjo būti dešimt dešimtinių. K. Drobnė pardavė kailinius ir sumokėjo už tą žemę Muiželiui. Už kailinius – apie 6 ha žemės! Tada šnekėjo, kad Drobniui ir Pliaugai pasisekė pigiai nusipirkti žemės.

Prie miško, einančio abipus kelio Makniūnai – Lydekininkai, nuo pietinio jo krašto, jau vadinosi Makniūnų laukai. Ta pamiške einant šiaurės link, buvo pieva, Šaltaniške vadinama. Ši pieva savo rytiniu galu rėmėsi į vieškelį (dabartinį asfaltuotą kelią), o kitu – maždaug iki pušyno, esančio netoli kapinyno. Tik, žinoma, nuo pušyno dar tolokai į šiaurę. Nuo Šaltaniškės į vakarus buvo gilus griovys, apaugęs ąžuolais, skroblais, lazdynais ir kitais medžiais. Iš čia vanduo tekėjo į Makniūnkos ežerėlį, nors netoli Šaltaniškės, iš miško, jau vanduo krito link Angeringio. Šaltaniškėje seniau augo spanguolės.

Šitame žemės plote, tarp kelių Makniūnai – Raitininkai ir Makniūnai – Lydekininkai, iki dvaro, buvo aukšta kalva, daug mažų pievelių, griovelių, kuriais vanduo krito pro „Duobių” kalną į Makniūnką, šituo laudu ėjo griovys – upelis iš Balų raisto, o kartu – iš Lydekinkos ir Gailinto ežerų. Jis kirto Makniūnų – Lydekininkų kelią ir per pievą, ties Piliakalniu susijungė į vieną upelį, kuris per pievas tekėjo Makniūnkon.

Nuo Šaltaniškės pamiške, maždaug nuo pietų šiaurės link, vėl yra pieva Lotavietis. Bet ji į Maknūnų laukų pusę nedaug išlinkusi, daugiau – Lydekininkų laukuose. Dėl šitos pievos Lydekininkų sodžius bylinėjosi su Makniūnų dvaro savininku. Apie 1929 m. bylą laimėjo Lydekininkai ir jiems atiteko Lotavietis.

Nuo Lotaviečio, pagal šiaurę, link vasaros vakarų, maždaug iki kelio Makniūnai – Piliakalnis, pagal mišką yra pieva – pelkė, Balomis vadinama. Tai aukštapelkė. Ja teka vanduo iš Gailinto ir Lydekinkos į Makniūnką.

Už kelio Makniūnai – Piliakalnis yra pievos. Čia iš miško išteka upokšnis. Gailinto ežeras atliekamą vandenį juo siunčia Makniūnkon. Čia, abipus kelio, yra Makniūnų laukai. Jie, pagal mišką, tęsiasi ligi Makniūnų – Galintankos kelio. Čia irgi kalvoti laukai. O aukštuma, maždaug, kur dabar artezinis šulinys, vadinosi Cegelnės kalnu. Jį vadino taip todėl, kad ant šito kalno buvo dvaro „cegelnė” (plytinė), kur buvo formuojamos ir išdegamos molio plytos dvaro statyboms.

Čia miškas, šiauriau Makniūnų dvaro laukų, eina tiesiai ir paskui, link Savilionių kaimo, vakaruose pasisuka ir šauna į pietus. Šitame lauko plote irgi daug pievų, pievelių, kalvų. Čia teka upelis iš Galintankos pievelių nuo pat Gailinto ežero. Šio ploto pietuose yra ir didesnių pievų. Pietiniu šio ploto galu eina kelias Makniūnai – Savilionys.

Už šio kelio – Makniūnų laukai. Kur baigiasi miškas pietuose, baigiasi ir Makniūnų dvaro laukai. Jie čia rubežiavosi su Majoriškių laukais. Majoriškės – Makniūnų dvaro palivarkas. Čia rubežius pasisuko iš vakarų stačiai rytų pusėn. Tarp Makniūnų ir Majoriškių buvo apie kilometro tarpas be miškų. Laukai jungėsi. Pro šitą bemiškę spragą ėjo kelias Makniūnai- Veismūnai.

Šiame žemės plote paviršius lygesnis, be didesnių kalvų, žemė lengvesnė. Už kelio Makniūnai – Savilionys, jo kairėje pusėje, – labai durpinga pieva. Per ją upokšniai nuo Gailinto ežero pusės, pro Majoriškių laukus tekėjo Apsingės ežeran.

Čia vėl, pietuose, Makniūnų laukai rubežiavosi su mišku – stačia linija kirto iki Makniūnkos ežerėlio. Jo viena pusė buvo miške, kita – laukų pusėje. Už Makniūnkos riba ėjo kiek į šiaurę, paskum pasisuko žiemos rytų pusėn ir atsiremia į kelią Makniūnai- Raitininkai – į Prūdelius.

Taigi, rubežiai, apjuosę Makniūnų dvaro laukus, susidūrė. Tai ir visi Makniūnų laukai. Aprašiau juos tam, kad visi žinotų, kur Makniūnų plotai, kur ne, ir kad jų nepainiotų, neklaidintų savęs ir kitų.

Šiame, nuo Veismūnų iki Raitininkų (Prūdelių) kelių, laukų plote, pagal Miškinių sodybą, buvo viena nemaža pieva. Ji savo vandenis atskiru upokšniu, pro mišką, siuntė Apsingės ežeran. Čia buvo ir daugiau nedidelių pievelių, daugiau tarp Miškinio, Grinkevičiaus ir Žukevičiaus sodybų. Čia randasi ir kalva – piliakalnis, apaugęs pušelėmis ir beržais. Jis stovėjo apsuptas balų iš šiaurės rytų pusės gan aukštoje vietoje. Dvaro kumečiai ilgus metus jame kasė bulvėms supilti duobes, todėl jis labai apardytas. Čia buvo apie 6 ha pieva, kuri savo pietiniu galu rėmėsi į Makniūnkos ežerėlį, o kitu – į piliakalnio papėdę. Šia pieva tekėjo ir teka upokšnis, kuris iš Gailinto ir Lydekinkos ežerų surinktą vandenį nuplukdo Makniūnkon, o iš čia – per eilę ežerų, pievų ir miškų – Nemunan. Kaip spėjama, šia pieva labai seniai Nemunas tekėjo į pietus. Tai senojo Nemuno senvagė.

Kairėje šios pievos pusėje laukas kalvotas, aukštokos ir stačios pakalnės. Dešinioji Makniūnkos pusė prie miško – irgi nemaža pakalnė. Ir miško reljefas kairėje ežerėlio pusėje turi labai stačių krantų. Čia turėjo pavargti ir sustoti atslinkęs ledynas. Taigi, įdomi vietovė ir priešistoriniais įvykiais.

Tegul šis rašinėlis bus apytikris žodinis Makniūnų laukų (apie 1924 metus) žemėlapis.

Makniūnų dvaro, kaip ir aplinkinių sodžių, žemė buvo nelabai derlinga. Be to, ją buvo apleidę anksčiau valdžiusieji. Todėl, pradėjęs dvarą valdyti Karolis Muiželis ėmė gerinti žemę (maždaug apie 1880 m.). Ėjo kalbos, jog Karolio tėvas Jonas Muiželis šiam savo sūnui užrašęs visą Makniūnų dvarą su visais jo palivarkais, o kitam sūnui Tadui – nieko. Tadą rado Makniūnų miške persišovusį iš medžioklinio šautuvo. Žmonės šnekėjo, kad netyčia persišovė, o kiti sakė, kad pats nusišovė, kai tėvas dvarą aprašė Karoliui.

Jono Muiželio buvo keturi vaikai: Karolis, Tadas, Julė ir Marytė, o tėvas visą dvarą užrašė vienam Karoliui. Jis buvo vyriausias, be to, Vokietijoje baigęs agronomijos mokslus. Gal dėl to jam ir teko šitas dvaras.

Tapęs dvaro šeimininku, K. Muiželis stvėrėsi pakelti žemės derlingumą. Ir ko jisai nemėgino! Pirmiausia pradėjo miške kirsti ėglius (kadagius). Juos smulkiai kirviais sukapodavo ir klodavo tvartus, kad daugiau būtų mėšlo. Bet šis būdas derlingumo nepakėlė, teko ėglių trąšos atsisakyti.

Vėliau buvo atsigręžta į durpes, kurių Makniūnų laukuose buvo daug. Buvo kasamos „kapanicos” – tranšėjos. Durpėmis klojo tvartus ir šiaip nuo tranšėjų vežė į laukus, ten jas barstė ir aparė. Po kelių metų dirva pagerėdavo ir už triūsą atsilygindavo geresniu derliumi. Tos iškastos duobės – „kapanicos” Makniūnų laukuose ilgai matėsi ir tiktai 1984 metų melioracija jas sulygino. Seni žmonės šnekėjo, kad durpės labai pakėlė laukų derlingumą.

Iki Pirmojo pasaulinio karo visi Makniūnų laukai buvo nusausinti atvirais grioviais. Visi Makniūnų laukai buvo nusėti pievomis, pievelėmis. Tai buvo laukai išraizgyti grioviais, kaip voratinkliais, kas mažino jų apdirbimo spartą. Bet išmirkimas sumažėjo, dirbamos žemės derlingumas padidėjo.

Jau apie 1929 metus dvaro centro laukai buvo pradėti sausinti uždaru drenažu, sumažėjo griovių tinklas. Pasidarė lengviau žemę dirbti, be to, padidėjo dirbamos žemės plotas.

Drenažas buvo toks. Iškasamas reikalingo gylio griovys. Jo dugne klojama akmens atskala, ant jos iš abiejų pusių statomos akmenų plaušės. Viršuje jos susiremia pačios. Gaunasi akmenų tuneliukas. Ant jų užklojama eilė karklų ir užkasama žemėmis. Tokiu drenažu vanduo puikiausiai nutekėdavo, užsikišimų nebūdavo. Žinau tokių drenažų, išsilaikiusių ir po 50 metų.

Taip Makniūnų dvaro centro laukai 1930-1940 metais buvo pavyzdžiu, kaip tvardyti dirbamą žemę. Dvaro pavyzdžiu sekė ir aplinkiniai ūkininkai;

Dvaras iš dirbamos žemės buvo išvežęs ir pakelėse sukrovęs visus akmenis. Be savininko žinios negalima buvo paimti nė vieno akmens.

Vladas Ulčinskas dzūkų kraštotyrininkas ir etnografas (1909 12 15 – 1999 10 15) monografija „Makniūnai„

Padavimai ir legendos

Balyno pieva, Balynas – bendrinis lietuvių kalbos žodis, reiškiantis šlapią vietą, balas. Zigmas Kindaris (76 m., gim. ir gyv. Subartonyse) Merkinės girios vietovardį tarė Balynas (Vait. ir tlk., 2012 m.).

Sako žmonės, buvęs čia didelis miestas, Balynu vadinamas (KrM 1930: 92).