Balsys

Balsys

Balsys arba Kryžiokų ežeras – ežeras Lietuvoje, Vilniaus miesto šiaurės rytuose, vienas iš 6 vadinamųjų Žaliųjų ežerų, esančių Verkių regioniniame parke.

Ilgis šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi 2,25 km, didžiausias plotis 0,42 km. Yra 0,14 ha dydžio sala vakarinėje dalyje. Giliausia vieta (38,8 m) yra pietrytiniame ežero gale, vidutinis gylis 15,2 m. Paviršiaus altitudė 113,7 m. Balsys rininės kilmės. Baseino plotas 3,3 km². Ežeras patvenktas. Jo pratakumas 12 % per metus. Atabradas siauras, iš žvyro ir gargždo. Kranto linija vingiuota, jos ilgis 5,78 km. Krantai daugiausia statūs, apaugę Kryžiokų ir Verkių miškais. Yra 5 terasos. Iš pietrytinio galo išteka upelis, įtekantis į Riešę. Įteka Nerventuko upelis. Į rytus nuo Balsio ežero driekiasi kolektyvinių sodų masyvas.

Balsys yra populiarus tarp poilsiautojų. Jo pietiniame krante įrengta poilsinė, nuomojamos valtys ir vandens dviračiai, yra paplūdimys. Rytinėje dalyje įrengta ežero apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria Balsio šiaurinės pusės vaizdas. Aplink ežerą ir iki jo įrengti dviračių takai.

Balsio vanduo žalsvos spalvos, sekliausia pietvakarinė įlanka, kurioje yra itin retų dumblių augavietė. Kitur ežero atabradai siauri, dugnas greitai gilėja. Beveik visos jo pakrantės smėlėtos ir tinkamos maudytis, nors itin prišiukšlintos poilsiautojų. Ežeras labai šaltiniuotas, daug povandeninių šaltinių. Yra bebrų, vandens žiurkių.

Legendos ir padavimai

Žaliųjų ežerų grupei priklauso 10 ežerų. Didžiausias ir gražiausias jų Kryžiuočių (Kryžiokų) ežeras (55 ha ploto, didžiausias gylis 38,8 m). Žmonės dažnai jį vadina Balsiu, Balčiu, Žaliuoju, o kartais ir Verkių ežeru, nes nuo Verkių jį teskiria 5 km tarpas. Jo, kaip ir kitų šios grupės ežerų, vanduo giedrą vasaros dieną būna žalios spalvos.

Apie jo vardo kilmę, senieji apylinkės gyventojai, pasakoja tokį padavimą: Senovėje ežeras turėjęs kitą vardą. Kryžiuočių vardu jis vadinamas tik nuo Vytauto laikų. Esą Vytauto laikais ant šio ežero ledo buvę suvyti nuo Vilniaus pilies vartų atmušti kryžiuočiai. Jų buvę daug, apranga taip pat gerokai svėrusi. Ežero ledas tokio svorio neišlaikęs, ir visa kryžiuočių kariuomenė, drauge su ark­liais, pabūklais ir šarvais, paskendusi. Nuo tada šį ežerų žmonės ir vadina Kryžiuočių ežeru. Dar ir dabar žvejų tinklai dažnai už­kliudo ir ištraukiu iš vandens senų ginklų lie­kanų.