Šarūno kalnas

Šarūno kalnas

Šarūno kalnas stovi už 1,7 km į šiaurę – šiaurės vakarus nuo kelių į Gelovinę ir Raitininkus išsišakojimo Subartonyse, Subartonių miško 708 kvartale, 38 ir 39 sklypuose. Tai atskira, netaisyklingo trikampio formos, viršuje apie 70 x 110 m dydžio, iki 23 m aukščio vidutinio statumo (vakarinėje) ir stačiais šlaitais (rytinėje pusėje) smėlio kalva, kuri turi du žemėjančius atragius šiaurės ir šiaurės vakarų kryptimis.

Ant kalno yra dviejų Juozo Barausko raudonųjų partizanų būrio „Šarūnas“, veikusio apie 1944 m., žeminių (zamliankų) duobės: pirmoji 3 x 4,5 m dydžio (pailga rytų – vakarų kryptimi), 1,5 m gylio, antroji – 5 x 5,5 m dydžio (rytų – vakarų), 0,9 m gylio. XX a. 8 ar 9 dešimtmetyje šios žeminės buvo atstatytos, vėliau remontuojamos ir pabaigoje dar eksponuotos atviros, be lubų; šiandien jos visiškai sunykusios (Vait. ir tlk., 2012 m.).

Už 0,43 km į PR nuo Šarūno yra Balyno kalnas.

Istorija

Zigmas Kindaris (76 m., gim. ir gyv. Subartonyse) tvirtino, kad būtent šis kalnas Subartonių miške buvo vadinamas Šarūno vardu ir priduria: Anksciau labai gerbė tų Šarūno kalnų <…>, tai dar cik apaugį, o taip, oi! Nor tu namų statyk, tį paukšteliai, visa, ten Balynas matos. Tokia graži vieta (Vait. ir tlk., 2012 m.).

Jūs nežinot Šarūno kalno? Nu matot. Gi stovi paminklas. Paminklas stovi rusų partizanų. Tį bunkeriai buvo, viskas. Ir stovi paminklas ant to Šarūno kalno.

O Šarūno kalnas, žinot, aš… dar mama buvo, nebaščikė, nu gal buvau dešimt metų, nuvejom uogauc, šventų dzienų. Uogaunam, tep tokios plytos išverstos, toki griuvėsiai.
Mama sako, ainam iš cia. Sakau, kodėl. Ai, sako, mani baimė paėmė. Tai va, ji tik taip man pasakė. O man nieko. Sako, dar išeis kur Ša… Šarūnas <…>.

[O koki ten griuvėsiai?]

Nu tai jei būta dvaro? Dar va, tai nežinau.

Bet dar va, aš kap šeši metai [prieš šešis metus – Vait.] buvau, buvom uogauc, tai dar prast, kap invažiuota ir kur invažiavimas an dvaro, ir aplink tep griovys, griovio būta.

Tai Šarūno, būk tai, sako. Tai Šarūno kalnas ir vadzinas (P. Ona Videikaitė-Kudarauskienė, 86 m., gim. Raitininkuose, nuo 1933 m. gyv. Gelovinėje, d. gyv. Makniūnuose. U. Vait. ir tlk., 2010 m.).

Informacija paimta iš V. Vaitkevičiaus knygos „Dainavos žemės šventvietės”

Legendos ir padavimai

Gražioje Dzūkijoj Merkinės valsčiuje netoli Subartonių kai­mo yra neaukštas kalnas. Dzū­kai jį vadina Šarūno kalnu ir dažnai eidami pro šitą vietą se­nesnieji dzūkeliai baimingai žegnojasi prisiminę kadaise buvusį galingą, bet kartu ir la­bai žiaurų Dzūkijos valdovą Šarūną, kuris gyveno ant šito kalno ir su šalies gyventojais elgėsi kaip su gyvuliais. Daug metų vargo Dzūkijos šalies gy­ventojai su juo iki jis sunkią bausmę iš dangaus užsitarnavo, ir pagaliau Dievas jo pilį, jį ir jo kariuomenę žemėje prasmegdino. Tik pasaulio pabaigoj iš­kils žemės paviršiuje galingas Šarūnas atkentėjęs sunkią bausmę.

Ir dabar — pasakoja seneliai — kiekvienais metais, Joninių naktį galingas Šarūnas pasirodo šitam kalne ugniniu raiteliu pasivertęs, auksiniu kardu bemojuodamas. Tada ta­me kalne girdėti lyg kas gailiai vaitoja, staugia… Daugelis kal­ba, kad Šarūno kalne ar apylin­kėj grįždamas 1812 metais į Prancūziją Napaleonas su savo armijos likučiais paslėpė savo lobius — gryno aukso skrynią. Daug kas bandė šitų lobių ieš­koti, bet niekur niekas nerado, ir tie dideli lobiai dar ir dabar kur žemėje rūdyja, sako už­keikti jie yra ir jų niekas neras, tik tamsiais rudenio vakarais jie vaidinasi praeiviams, ir ne kartą grįždami Subartonių ber­nai iš vakaruškų matę tą už­keiktą auksą degantį, ten, di­džiulio raisto tankumynuose neišžengiamuose liūnuose, kur senovėje telkšojo ežeras vadinamas—Dzidziuliu, sako lieps­noja pinigai, o prie jų sėdi ketu­ri kipšai ir kursto ugnį.

***

Šarūnas, kurio pilis stovėjo ant Balyno kalno, kiek man teko girdėti iš pasakų apie jį, buvęs lietuvių kunigaikštis. Dabar jau maža apie jį žmonės žino, jaunesni netgi vardą užmiršo, o seniau daugel daugel pasakų apie jį žmonės žinodavo ir daugel dainų dai­nuodavo. Ypač daugel jų teko girdėti iš seno Dudžionies, kuris prieš trysdešimt metų mirė. Kai aš buvau mažas, jis tuomet sker­džiavo. Tai, būdavo, kai ims pasakoti, rodos, klausytai, klausytai ir nenustotai klausęs.

Visą, ką apie Šarūną pasakojo, aš jau gerokai esu užmiršęs. Tik žinau, kad tasai Šarūnas daugel karų vedęs, ypač su gudais, kad buvęs labai narsus ir žiaurus. Kad jam esant kare mo­tina įskundė jo žmoną. Ji parašiusi jam laišką, kad žmona esanti neištikima, su kitais jaunais vyrais uliavojusi, gerdavusi jo vyną, jo žirgus nuvariusi bevažinėdama. Šarūnas neva patikėjęs motinai ir grįžęs namopi, neištyręs, neapklausinėjęs nieko, nukirto žmonai galvą, kai tik ji išėjo vyrą pasitikti. Vėliau, sužinojęs ir pamatęs, kad motina jam netiesą parašiusi ir kad veltui jis žmoną nudėjęs, nekaltai visai, supyko ant savo piktos motinos ir liepė ją ežere pa­skandinti.

Kada vedė motiną žudyti, ji prakeikusi savo sūnų, o ka­dangi buvusi raganė, tai jos prakeikimas tuojau išsipildė. Kilo vie­sulas, audra. Perkūnas trenkęs kunigaikščio pilin — ir ją sunaikinęs ir Šarūną užmušęs. Žmonės jį palaidoję ten, kur buvo anksčiau jo žmona palaidota — vieni sako, kad ant Straujos upės kranto prie ke­lio iš Alytaus į Merkinę, kiti, kad ant kranto terp Gelovinės ežero ir Kriokiškės, kuri tada irgi dar ežeras buvo.

Bet buvo ir tokių pasakų, kad motinos jis nenužudęs, nes ji, kaipo raganė, yra pasislėpusi Gelovinės ežero dugne, kur turė­jusi geležinius rūmus. O kad tų rūmų niekas nepamatytų, užbūrus Gelovinės ežero vandenis, ir vanduo pasidarė juodas, kaip degutas ir iki šių dienų jis juodas, ir iki šių dienų ji tuose geležiniuose rū­muose esanti su visais turtais, kuriuos, bėgdama iš pilies, buvo pasi­ėmusi.

Papasakojo Jokūbas Dzengauskas, 67 m., iš Subartonių kaimo, 1903 m.

***

Daugiau padavimų apie Šarūną skaitykite įraše „Šarūno legenda„.