Taramas

Taramas arba Tarama – ežeras rytų Lietuvoje, Ignalinos rajone, apie 4 km į vakarus nuo Ignalinos, Palūšės miške. Ilgis iš šiaurės vakarų į pietryčius 0,59 km, plotis 0,16 km. Altitudė 139,5 m. Tarama — jau pradėjęs senti juostinio ištisinio užžėlimo tipui priskiriamas eže­ras. Rytuose jį juosia Pataramės pelkė. Joje spindi du mažyčiai bevardžiai ežerėliai, tarp kurių pūpso nedidelė pušaitėm apso­dinta aukštumėlė. Iš visų pusių ežerą su Pataramės pelke supa aukšti, statūs, mišku apžėlę šlaitai. Tik vakaruose juos per­rėžia Taramą su Dringykščiu jungiantis upelis.

Šis ežerėlis buvo dažnai minimas vietos gyventojų. Dar visai nese­niai buvo pasakojama daugybė Pataramėje nutikdavusių atsiti­kimų. Štai 1964 metais Palū­šėj užrašytoje poringėje aiškina­ma:

„Ten visados yra velnias ir, sako jį vadinant Taraminis. Vietoj velnio vadinama taraminiu. Jei čia Palūšėj ant ko kas užpyksta ir nenori ištarti žodžio velnias, tai sako:

— E tu, taraminis!

Kitoje kelio pusėje yra ežeras Juodynas. Pasakoja, kad iš juodyno velnias pervežė ant akėčių savo vaikus Taramon.

Ežeras Tarama — bedugnis, labai gilus, aplink balotas, ne­prieinamas. Juodynas grynesnis, pakraščiais prie jo galima priei­ti. Apie Taramą prisiduodavo”.

Negerą šlovę turėjo Tarama ir tarp Meironių kaimo gyven­tojų:

„Velnias gyvena Juodyne, bet savo vaikus perkraustė į Taramą. Naktigonėj sugulus jie mums kepures nukilnodavo. To­dėl guldavome ratu, galvas sudėdami vidurin, kad velniai ke­purių nenujotų”.

Iš šių pasakojimų išeitų, kad ežeras savo vardą gavo nuo žo­džio „taraminis“ (velnias), nes aplink jį „prisiduodavo“. Bet tai tik liaudiškas Taramos var­do aiškinimas. Hidronimai (eže­rų vardai) yra patys seniausi ir mažiausiai kintantys vietovar­džiai. O pasak kalbotyrininko V. Vanago, šaknis tar — laikoma itin archaiška, turinčia atitikmenų kitose indoeuropiečių kalbose. Apie ežerėvardžio Tarama archaiškumą byloja ir moteriško­ji jo lytis. Logiškiau spėti, kad atvirkščiai — paslaptingas eže­ro vardas, užmiršus jo tikrąją prasmę, ir gūdi ežero aplinka veikė žmonių vaizduotę, ir jie apipynė jį poringėm apie vel­nius. Vėliau šie pasakojimai taip prigijo, kad gimė net žodis ta­raminis. Šio aiškinimo naudai byloja ir tai, kad žodis tarami­nis regis tik Taramos apylinkė­se ir tevartotas.

Pasakojimai apie Taramoj gyvenantį velnią perša ir kitą mintį. Gal senovės laikais tai buvo šventu laikytas ežeras ar šalia jo buvo kokia su apeigom susijusi vieta. Įsigalėjus Lietu­voj krikščionybei, senojo baltų tikėjimo dievybės pradėtos lai­kyti demonais, o iki tol garbinti gamtos objektai dažnai sulaukda­vo visiškai priešingos šlovės. Gal toks likimas ištiko ir Tara­mą. Nes švedų kalba Toro — Perkūnas, Indijoje garbinama deivė — Tara. Indiarijų tarani reiškia „greitas, miklus“, tarasa — „skubiai, akimirksniu“. Ki­tose indoeuropiečių kalbose žo­džiai su šaknimi ter, tor – irgi naudojami teigiamų savybių pa­žymėjimui, dažniausiai „greitas, žvalus, stiprus” prasme. Tara sa­vo tėvynę iki krikščionybės įve­dimo vadino airiai, jų kalba tai reiškia šventoji. Lietuvių kalbo­je regis irgi būta šventumą žy­mėjusio žodžio tara (pvz.: ma­nomą, kad žodis gintaras iš „gin­ti“ ir „tara“ junginio). Galbūt apie savotišką Taramos ežero šlovės perkrikštijimą ir byloja ta liaudies pasakojimų dalis, kur kalbama, kad velnias gyveno Juodyne, bet savo vaikus perkė­lė Taramon.

Galimi, nors ir mažai tikėtini, ir kiti Taramos vardo aiškini­mai. Pavyzdžiui, nuo žodžio tarpuma ar tarpumiškis, nes ežeras pailgos formos, giliu slėniu įsi­terpęs tarp miškų. Visumoj, rei­kia pažymėti, ežerėvardžio Tara­ma kilmė dar ne visai aiški, jis ypač įdomus ir brangintas dėl savo archaiškumo ir retumo.