Dubingių karčiama

Dubingių gatvių — kelių — sankryžoje jau antras šimtmetis stovi karčema. Lietuvoje nuo seno karčemas buvo priprasta statyti gerai matomose vietose — netoli bažnyčių, rotušių ir kelių sankryžose; taip pastatyta ir Dubingių karčema. Ji stovėjusi priešais parapinę bažny­čią. Kaip teigia istoriniai šaltiniai, karčema buvo pa­statyta 1842 m. Ji tuo metu atrodžiusi taip: eglinių rąstų sienos buvusios pastatytos ant akmeninio mūro pamatų, dengta šiaudais. Fasadas į pietų pusę, prie pagrindinio įėjimo buvęs gonkelis su keturiomis kolonomis. Durų iš viso buvę dešimt — dvejos dvivėrės ir aštuonerios vienvėrės; viena krosnis iš švediškų pilkų koklių, o kita — plytų. Keturi langai turėję po aštuonis stiklus, šeši — po penkis. Prie karčemos buvusi didelė ratinė — stadala arkliams, o stadalos gale rūsys. Įvažiavimas į stadalą iš šiaurinio karčemos galo, o pietiniame kampe — tvar­tas. Karčema buvusi ištęsto stačiakampio formos, dydis 41 x21¼ lokco (lokcas — 57 cm).

Sulyginus aprašytąją karčemą su dabar čia stovin­čia, matyti, kad kalbama apie tą pačią. Tačiau tai ne pir­moji miestelio karčema. XVIII a. pradžios ir XIX a. pradžios istoriniai šaltiniai Dubingių karčemą jau mini.

1967 m. vasarą, iškasus keletą perkasų prie karče­mos ir jos viduje, pasirodė, kad dabartinės karčemos vietoje yra buvęs mažesnis medinis pastatas: jis yra sudegęs. Labai galimas dalykas, kad čia ir bus stovėjusi šios karčemos pirmtakė, ką mini ir istoriniai šaltiniai. Senajai karčemai sudegus, toje pačioje vietoje, teritori­ją praplėtus į šiaurės ir pietų pusę, ant akmeninių pama­tų buvo pastatytas naujas medinis pastatas — Dubingių užvažiuojamieji namai — karčema. Kaip ir daugelis XIX a. pirmosios pusės Lietuvos karčemų, ji buvo drau­ge užkandinė ir viešbutis.

Kai karčema su ratine, gyvenamasis korpusas turi keletą durų, einančių į ratinę; taip yra ir Dubingių kar­čemoje.

Dabartinės karčemos pamatai, sienos ir sienų kon­strukcija labai panaši į gyvenamo pastato. Statyta iš aptašytų eglinių rąstų, viduje yra septynios patalpos, atskirtos rąstų sienomis. Stogas dvišlaitis, dengtas gon­tais ir sudaro tris ketvirtadalius viso pastato aukščio. Fasadas turi klasicizmo elementų. Šiaurrytinėje cent­rinio įėjimo pusėje buvęs šulinys. Perkasai parodė, kad prieangis, kuriame buvusi rūkykla, turėjo plūkto molio aslą, o gyvenamos patalpos — lentų grindis. Vietos žmo­nės apie šią karčemą dar prisimena nemažai.

Jonas Staškevičius, 75 metų amžiaus, visą savo gy­venimą pragyvenęs Dubingiuose, prisimindamas, ką apie karčemą yra kalbėjęs tėvas, pasakojo taip. Jo tė­vas dirbęs prie tos karčemos. Caro Nikolajaus laikais karčema, malūnas ir miškai buvo nuomojami iš Tiškevi­čiaus. J. Staškevičius šio Tiškevičiaus vardo neprisime­na, bet sako, kad karčema buvusi pastatyta Tiškevičiaus Albino. Lietuvoje iki antrojo pasaulinio karo, karčema jau priklausė girininkijai. Iš girininkijos ją nuomojo žydai, tačiau jų nuosavybė karčema niekada nebuvo. J. Staškevičius dar prisimena nuomotojus: Punšą, Iršą, Zomčiką, Zomčiko uošvį Rachmelį. Iršai nuomuojant, karčemoje buvo ne restoranas, o monopolis.

Prie Rachmelio degtinę pardavinėję gorčiais. Čia už­sukdavo pakeleivių iš Utenos, Molėtų. Stalų restorane buvo iki 15, apstatyti jie buvo taburetėmis.

Vokiečių okupacijos metais Dubingių karčemoje bu­vo surengtas žydų drabužių pardavimas — varžytynės.

Jonas Viešnickas (58 metų) gyvena Dubingių mies­telyje. Čia gyveno jo tėvai, čia gimė ir augo jis pats. J. Viešnickas pasakoja, kad Dubingių karčemą buržua­zinės Lietuvos laikais valdė Amtašvilskis Rachmelis. Jis buvęs vietinis, čia gyvenę ir jo tėvai. Dešinėje karče­mos pusėje (šiaurės rytų dalyje) tada buvo krautuvė, o kairėje (pietvakarių dalyje) — restoranas. Vokiečių okupacijos metais (1941—1944) kairėje karčemos pusė­je buvo didelė krautuvė.

Per karą karčema nenukentėjo. Pokario metais joje buvo gyvenama, o kairėje pusėje buvo valstybinė krautuvė — nuo 1957—1958 m. iki 1965—1966 m.— iki buvo priešais pastatyta universalinė parduotuvė.

Karčemoje, kaip jau minėta, dešinėje pusėje buvo gyvenama. Įsikūrus tarybiniam ūkiui ,,Už taiką”, ten gyveno melžėjos, o karčemos arklidėje (ratinėje) buvo laikomi tarybinio ūkio gyvuliai. Čia buvo įrengtas ir pieninės punktas. Pieninei grindys buvo išlietos cemen­tu. Prieš tai jos buvusios medinės.

Prieš 10 metų karčema buvo taisyta — perdengta da­lis stogo. Kiek Jonas Viešnickas atsimena iš savo vai­kystės, karčema buvusi dengta gontais. Statyta ji tik iš tašytų rąstų, nėra jokių piūklu piaustymo žymių. J. Viešnickas pats statybos meistras, 1967 m., res­tauruojant karčemą, dirbo meistru ir brigadininku. Ki­tas Dubingių miestelio gyventojas, Pranas Šamotavičius (52 metų), dirbęs prie karčemos restauracijos darbinin­ku, J. Viešnicko pasakojimus apie Dubingių karčemą patvirtino.

Dubingiškiai teigia, kad jų miestelyje turgaus nie­kada nebuvo. Jie važiuodavę į Giedraičių, Molėtų, Pa­beržės turgus. Karčemą lankydavo tik pravažiuojantys, o vietos gyventojai — sekmadieniais, kai suvažiuodavo į bažnyčią.

Panašiai apie Dubingių karčemą pasakojo ir kiti se­niausi Dubingių ir aplinkinių kaimų gyventojai — Staškūnas, Vladas Izvietkauskas, Jonas Giedrys, Antanas Giedrys, Alfonsas Akinis.

Istorijos šaltiniai rodo, kad karčemos (užvažiuoja­mieji namai) buvo statomos jau XIV a. XVI—XVII a. Lietuvos inventoriuose atsispindi karčemų paskirtis, reikšmė ir skaičiaus augimas. XVI a. Lietuvoje smul­kių karčemų buvo jau taip gausu, kad jos sudarė 50% Lietuvos miestelių gyvenamų pastatų, o kai kur net ir daug daugiau — pavyzdžiui, Kurtuvėnų mieste XVI a. pabaigoje buvo 33 gyvenamieji namai ir 30 karčemų, Radviliškyje — 40 namų ir 51 karčema ir t. t. Karčemos buvo statomos iki XIX a. pabaigos, tačiau jau kiek re­čiau, ir tuose kaimuose bei miesteliuose, kur toliau nuo geležinkelio.

Karčemos buvo liaudies susibūrimų vieta. Jos buvo ir viešbučiai, valgyklos-užkandinės, čia būdavo vaka­rėliai ir susitikimai. Čia valstiečiai pergalvodavo savo bėdas ir aptardavo, kaip kovos su savo išnaudotojais, burdavosi sukilimams ir t.t.

XIX a. II pusėje, paplitus geležinkeliams, karčemų smarkiai apmažėjo — vietoj jų atsirado viešbučiai, val­gyklos ir t. t. Šiandien Lietuvoje karčemų turime neperdaugiausiai. Šiuo metu jomis susirūpinta, kaip medinės architektūros paminklais, ir jos valstybės yra saugomos.

1965 m. Dubingių karčemos stovis jau buvo toks, kad norint dar išsaugoti, būtinai reikėjo ją kuo greičiau tvarkyti. Tuo tikslu 1965 m. architektas R. Bunkus pa­darė karčemos apmatavimus, o 1967 m. pradėta kapitaliai ją tvarkyti — restauruoti bei konservuoti. Dabar Dubingių karčema saugoma ir, kaip būdingas XIX a. I pusės karčemų tipas, laikoma architektūros paminklu; ji yra didžiausia rytų Lietuvoje. 1968 m. tolesnės pa­minklo eksploatacijos projektą paruošė archit. D. Če­pienė. Dabar karčema naudojama Kultūros ministeri­jos darbuotojų kultūriniams ir gamybiniams poreikiams. Vasaros metu ten daugiausia vyksta seminarai. Žiemą čia laiką praleidžia Dubingių kultūros namų saviveikli­ninkų rateliai.

Irena Jučienė „Dubingių karčiama” // Dubingiai 1971 m., p. 66-72;