Pakačinių piliakalnis – kai ugnis liepsnojo amžinai

Pakačinių piliakalnis

Pakačinių piliakalnis, Dembai – piliakalnis Zarasų rajono savivaldybės teritorijoje, Pakačinėse, Antazavės seniūnija. Pasiekiamas iš plento 178 Bradesiai–Dusetos–Daugailiai  Zaduojoje pasukus į dešinę rytų – pietryčių kryptimi link Dumblynės, už 1,7 km miške pasukus pirmu keliuku į kairę šiaurėn, už 300 m yra dešinėje į rytus nuo keliuko.

Pakačinių piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, apardytas arimų, apaugęs praretintomis eglėmis.

Istorija

1933 m. Petras Tarasenka aikštelės vakariniame pakraštyje ištyrė 30 m² bendrą plotą, aptiko iki 1,5 m storio kultūrinį sluoksnį su akmeniniu įtveriamuoju ir su skyle kotui kirviais, galąstuvu, kauline yla, adikliu, smeigtuku, brūkšniuota, gludinta, lygia ir grublėta keramika, geležies gargažėmis, gyvulių kaulais. 1949 m. ir 1972 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. Radinius saugo Vytauto Didžiojo karo muziejus. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu pr. m. e. – I tūkstantmečio viduriu.

Pirmieji šio piliakalnio tyrinėjimai parodė, kad jo viršūnės vidurys yra tuščias, o kultūrinis sluoksnis randamas tik pakraščiuose. Jį sudaro pu­rūs vienos šviesiai pilkos spalvos pelenai, kurie prie vakarinio krašto sudaro 1,5 m. gilumos klodą. Tik vienoje vietoje pelenuose buvo rastas suanglėjęs 15 cm. rasto gabalas. Be to, kul­tūriniame sluoksnyje rasti keli akmeniniai kirvukai, sveiki kau­liniai daiktai — ylos ir adikliai, molinių indų šukės ir daug nedegintų žvėrių, gyvulių ir paukščių kaulų.

Iš vienodų pelenų klodų galima spėti, kad jie nėra čia su­nešioti iš kitų vietų, bet susidarę nuo ilgo ir nuolatinio laužų deginimo.

Lgendos ir padavimai

Galimas daiktas, kad Pakačinių piliakalnis yra tarnavęs kaip maldykla. Tokį spėliojimą, ro­dos, galėtų patvirtinti ir liaudies padavimai, kuriuose pasakoja­ma apie dieną ir naktį rūkusius dūmus, iš kurių žmonės spėdavę orą, apie piliakalnyje, užkastą auksą ir brangenybes. Tai, gal būt, iškraipyti senovės maldavimų ir aukų atsiminimai. Tokia piliakalnio, kaipo šventyklos, paskirtis galėtų, gal būt, išaiškinti ir nesudegusių kaulų ir kitokių daiktų atsiradi­mą. Į nuolat degantį laužą galėjo būti metamos žmonių aukos (akmeniniai kirvukai, kauliniai daiktai, medžioklės grobio dalys), amžinoji ugnis galėjo būti nelabai stipri ir įmestieji daik­tai likdavo nesugadinti, pelenuose paskendę.