Gutaučių piliakalnis

Gutaučių piliakalnis, Pilaitė, Veleikių piliakalni

Adresas

Gutaučių piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta.

GPS

55.6335, 25.8021944

Adresas

Gutaučių piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta.

GPS

55.6335, 25.8021944

Gutaučių piliakalnis

Gutaučių piliakalnis ir gyvenvietė – piliakalnis ir gyvenvietė Zarasų rajono savivaldybės teritorijoje, 0,8 km į pietvakarius nuo Gutaučių kaimo (Antalieptės seniūnija), į vakarus nuo kelio Antalieptė – Daugailiai, prie Zarasų ir Utenos rajonų ribos, prie Žirdės ištakų, jos dešiniajame krante. Kartais jis dar vadinamas Pilaite, Veleikių piliakalniu. Vienas iš didžiausių ir įspūdingiausių Zarasų rajono piliakalnių.

Gutaučių piliakalnis, yra kalva, kurią iš šiaurės ir rytų juosia dauba, iš pietų ir vakarų – slėnumos, buvusios pelkės. Šlaitai statūs, 8–10 m aukščio. Šiaurinio šlaito dalis nukasta. Aikštelė ovali, 60 x 25 m dydžio, apardyta, nes ilgai buvo ariama, išliko iki 0,3 m storio kultūrinis sluoksnis. XIX a. pabaigoje prie piliakalnio esančiuose laukuose rasta geležinių kirvių ir peilių, geležies gargažių, kitų radinių, kurie muziejuose neišliko.

Tyrimai

Piliakalnio papėdėse yra senovės gyvenvietės liekanų, kai kur aptiktas iki 0,6 m storio kultūrinis sluoksnis. Rasta lipdytos lygiu ir brūkšniuotu paviršiumi keramikos, liejimo samtelių, geležies gargažių, geležinis pentinis kirvis. Gutaučių piliakalnis priskiriamas brūkšniuotosios keramikos kultūrai ir datuojamas I tūkstantmečio I puse.

Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1949 m. ir 1979 m. atliko Lietuvos istorijos institutas, 1985 m. tyrė Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos, 1994 m. Kultūros paveldo mokslinio centro archeologai. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus ir Rokiškio krašto muziejus.

Pasakojimai apie Gutaučių piliakalnį

Pasakojama, kad prie piliakalnio ant žaginio džiūvo vieno žmogaus linai. Eina tas žmogus vakare pro šali – jo linus kažkas kilnoja. Sako, apėjau, apėjau aplink – nieko nėra, prapuolė. Bet nebegali praeit kitur, vis toj pačioj vietoj. Žiūri – vyras koks stovi. Sako: „Aš tave palydėsiu“. Tai ėjo kartu – vis toj pačioj vietoj. Aušt pradėjo, žiūri žmogelis – to nosis be skylutės. Suprato, kad velnias ligi ryto jį vedžiojo.

P. Kazimieras Jurelė, 82 m., gyv. Utenoje. U. L. Buičenkienė, 1994 m.

Prie Gutaučių piliakalnio išsipuošusios ponios vaikštinėdavo naktim, rūbai tik tvaska.

P. Konstancija Varnienė, 74 m. gyv. Utenoje. U. L. Buičenkienė, 1994 m.

Gutaučių piliakalnio viršus lygus, tik yra nedidelė duobė. Sako, kad ten stovėjusi bažnyčia, bet buvo užkeikta ir nuėjo po žemėm.

P. Kazimieras Jurelė, 82 m., gyv. Utenoje. U. L. Buičenkienė, 1994 m.


Informacija apie Gutaučių piliakalnį literatūroje:

Gutaučių piliakalnis

Dusetų parapijoje yra gan garsus piliakalnis, vadinamas Gutaučių piliakalniu; jis taip, matyt, liko pramintas nuo Gutaučių sodžiaus vardo, kurio lauke guli. Šis piliakalnis labai augštas, status ir turi kniupščios geldos išveizdą, tai yra: pailgai-ketvirtuotas; jo viršus lygus, kaip stalas, iš ko galima numanyti, kad tai tikrai supiltas kalnas; ant jo viršaus ir šonų auga tiktai pilkos samanos ir žema, aštri žolė; jo apačia iš dviejų pusių jau pradedama arti. Netoli nuo jo yra kitas kalnas, vadinamas «Žvirblekalniu». Delko jis taip vadinas, apylinkės gyventojai negali išaiškinti. Šis pastarasis truputį žemesnis už pirmąjį, apskritus ir jo viršūnė smaila; jo apačia iš dviejų pusių apaugus alksnių krūmais. Juodu abu iš trijų pusių apsiausti pelkėmis arba, kaip tenai sako, balomis. Pirmąjį, seniau buvęs Ežerėnų maršalka p. Durnovo, kurio už kokio varsto nuo Gutaučių piliakalnio yra dvaras, norėjęs buvo kasinėti, bet valdžia jam uždraudė. Taigi, ligšiol tuo-du tebėra dar visai neištirtu. Ant Gutaučių piliakalnio yra tiktai keletas negilių duobelių pinigų ieškotojų iškasta.

Bet kiek apie juos pas žmones padavimų yra. Vieni matė čia pinigus degant ir atėję kasė, bet iškasti negalėję, nes jiems kliudę kasti tai katinas juodas, tai avinas, tai šuva, tai vilkas, tai meška, tai arklys baltas, tai pagaliaus staigu užėjus audra su perkūnija; tečiau, jiems pagrįžus namo, ir vėl nėr žinios kur dingdavo audra – buvo aiškiausia giedra. Kiti vėl matę vaikščiojant panytę, kiti bent kelias; kiti ponaiti, kiti gi net keletą; kiti kipšą, kiti visą jų bandą. Bet kas svarbiausia, kad jie visi sulįsdavę kalnan. Mat, labai senai buvęs čia didelis dvaras ir bažnyčia, bet užėję milžinai ir apipylę žemėmis ir bažnyčią ir rūmus, drauge su žmonėmis juose gyvenusiais. Gutaučių piliakalnis esati, mat, bažnyčia apipilta, o Žvirblekalnis, tai rūmai. Seniau Gutaučių pilekalnyje buvęs urvas, kuriuo galima buvę nusileisti net bažnyčion, bet kuomet piemenys ganydami pradėję mėtyti į tą skylę akmenis, tai požemių gyventojai ir užsimūryję; užtat dabar ir nebesimatyti, sako, nei panyčių, nei ponaičių, tiktai retkarčiais pasirodąs velniukas. Tečiau po žemėmis iš bažnyčios lig rūmų ir dabar dar tebesąs perėjimas.

Vieną kartą, kuomet dar buvęs urvas Gutaučių piliakalnyje, naktiganiai įmetę vieno savo draugo kepurę ton skylėn, o ji ir nulėkusi iki pat galo. Kadangi kepurės jokiuo būdu negalima buvę išimti, o tas naktiganis buvęs samdininkas ir kepurė buvusi jo šeimininko, tai jis pradėjęs labai verkti,- tuomet jo draugai suraišioję visus apįnasrius, pririšę prie jo juostas ir įleidę jį tan urvan; jis lįsdamas urvu, atsidūrė gražiai išpuoštame kambaryje, kuriame pamatė siuvančią skaisčią mergaitę. Jinai tuojau jį užklausus: «Ko tu nori, vaike?» Jis atsakė: «ieškau kepurės». Mergaitė, padavus jam kepurę, tarė: «Eik greičiau iš čia, nes tuojau ateis vyrai pietautų, tai tau bus blogai». Tuomet naktiganis sušuko ne savu balsu, sujudino virvę, ir draugai jį ištraukė. Iš to pasirodė, kad bažnyčia paversta jau į pažeminius namus.

Pro pat Žvirblekalnį eina kelias Antalẹptėn. Čia ir vėl apsakinėjama daugybė visokių atsitikimų, kurie sutinka keliaujančius tuo keliu. Užtat bailūs niekuomet nedrįsta vieni eiti juo pro pat kalnus, ypač naktį. Ir dabar tiedu kalnu pas žmones yra laikomu buvimo vietą visokių baidyklių ir piktų dvasių. Jei kas yra nebaugus, tai tos apylinkės žmonės sako: «Jis ir ant Gutaučių piliakalnio nakvoti nebijotų».

Be tų dviejų kalnų yra žinomi man dar ir šie įžymesni kalnai: Zabičiūnų piliakalnis, Bikūnų piliakalnis, Dusetų parapijos; Šikšnų piliakalnis, Sudeikių parapijos i daugelis kapų (kurganu) Salako Šile, Salako parapijos. Kasinėjant tuos kapus, galima atrasti kardų, arklių, įvairių bronzos apdarų ir kitokių daiktų.

J. Lindė-Dobilas „Gutaučių piliakalnis” // Viltis 1910 m., liepos 9 d., p. 2

Fotonegatyvas. Gutaučių piliakalnis
Fotonegatyvas. Gutaučių piliakalnis. Algimantas Žilėnas XX a. 8 deš. pr. Rokiškio krašto muziejus
Piliakalnis. Zarasų rajonas (Dusetų). Daugailių apylinkė. Gutaučių kaimas
Gutaučių piliakalnis. Zarasų rajonas (Dusetų). Daugailių apylinkė. Gutaučių kaimas. P. Vanagas 1952 m. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka.
Gutaučių piliakalnis iš rytų pusės.
Gutaučių piliakalnis iš rytų pusės. Balys Buračas 1961-07-17 © Lietuvos nacionalinis muziejus

Palikite atsiliepimą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *