Kimbariškė
Kimbariškė
Adresas
Kimbariškė. Žemėlapyje pažymėta Kimbariškių akmens amžiaus gyvenvietė
GPS
55.359814774706, 25.983824729919
Vakarinėj Aukštaitijos nacionalinio parko dalyje, pusiaukelėje tarp Antalksnės ir Ginučių, yra gražus, jaukiai Ūkojo ir Alksno ežerų pakrantėse išsibarstęs Kimbariškės kaimelis. Tačiau tokių jaukių ir gražių kaimelių Aukštaitijoje ne vienas ir ne dešimt. IŠ kitų jį išskiria jo savotiškas vardas, viena ar kita forma suskambantis dar keliose Aukštaitijos vietose. Kaip byloja Lietuvos administracinio suskirstymo kadastras, Zarasų rajone, netoli Antalieptės, yra Kimbariškis bei dar kitoj vietoj Kimbartiškė. Prienų rajone netoli Birštono yra Kimbirų kaimas.
Ką gi galėtų reikšti šie vietovardžiai: Kimbariškė, Kimbariškis, Kimbartiškė, Kimbirai bei retkarčiais Rytų Lietuvoje pasitaikanti pavardė Kimbrys? Ar jie sietini tik su lietuvių kalbos veiksmažodžiais: kibti, kimbėti (kaboti), kimbrėti (stirti iš šalčio) bei daiktavardžiais: kimbara (lipikinių šeimos augalas, lipikas), kimbarynė (vieta kur daug kimbarų), kimbizynė (kęzuota vieta – pieva, ganykla), kimbra (koja iki dvišakumo, liesas ilgomis kojomis gyvulys), kimbarasas (pasakojimas, kalbėjimas). Gal ir sietini, bet šaknis kimb turi dar daug didesnę istorinę šlovę.
Istorikams gerai, žinoma, nors ir neišlikusi iki šių dienų, Europoje, o vėliau ir Mažojoje Azijoje bei Persijoje gyvenusi kimbrų, kartais dar Vadinamų kimerais, tautą. Kronikininkas M. Strijkovskis, kimbrus ir gepidus laikęs, lietuvių protėviais, aprašo kimbrų protėvių didvyriškumą. Pralaimėjus mūšį prieš romėnus ir žuvus vyrams, kimbrės moterys, išžudžiusios savo vaikus ir pačios iššižudžiusios, nėnorėdamos pasiduoti priešui.
Pagal Vaidevučio legendą, Gotlando; sala VI a, vadinosi Kimbrija. Joje gyvenę iš Skandinavijos išvyti kimbrai, kuriuos savo ruožtu grįždami iš Romos išvarė gotai. Tie kimbrai, anot legendos, po persikėlimo į Prūsiją tapę Prutenio – Vaideyučio tautos pradininkais.
Kaip pažymi lietuvių senovės tyrinėtojas Rimantas Matulis, Europoje buvo viena iš ryškiausių, klajoklių tautų. Tiesiog sunku susekti visas jų klajonių vietas: Galija, Belgija, Italija, Skandinaviją. Pomponijus Mela, kimbrus žymi Baltijos jūros salose. K. Tacitas (I a.) juos mini: „…Germanijos iškyšulyje, prie pat okeano. Šiuo metu tai maža bendruomenė, tik labai pagarsėjusi. Dideli jų buvusios šlovės, pėdsakai gyvi iki šiolei — abiejuose krantuose didžiulė stovykla“. Vėliau jie persikėlė į Britaniją ir įsikūrė žemėje Lydam. Nuo kimbrų gavo vardą Britanijos provincija Cumberland, seniau Kumraland, Kumbraland. Be to, 1584 m. Filipo Austrijiečio žemėlapyje Velsas (Valija) — Britanijos iškyšulys priešais Airiją vadinamas Kambrija: „Cambria sive Walia“. Yra žinių, kad kimbrai įkūrė Liubeko miestą Vokietijoje. Herodotas rašė, kad „skitai atėjo iš Azijos ir išstūmė iš Europos kimerus”. Iš čia kimerai bėgę į Mažąją Aziją — Joniją, vėliau išvyti per tą pačią Skitiją pasitraukė į Mediją (Persijoje), dalis atsidūrė prie Tiro (dabartinis Libanas). Panašūs į lietuvių kalbą kai kurie Airijos kur gyventa kimbrų (pvz. Aestigalia) ir Škotijos (pvz. Argyli) vietovardžiai. Kimbrų vienokią ar kitokią giminystę lietuviams, liudytų ir K. Tacito pastebėjimas, kad estijų (aisčių) papročiai išvaizda panašūs į svebų, o kalba — į britanų.
Galima būtų suminėti ir daugiau lietuvių ir kimbrų giminystės ar istorinio sąlyčio faktų, bet tai ne šio straipsnio paskirtis, — autorius tik norėjo atkreipti skaitytojų dėmesį, kad ne tik Prūsiškes (Želmeniškes) netoli Švedriškės, Tilžės prie Drūkšių ežero, Sėlos netoli Tauragnų, bet ir kimbr – šaknį turintys Aukštaitijos kaimėvardžiai tikriausiai liudija lietuviams giminingų genčių tam tikrų dalių atsikėlimą (pasitraukima) į Lietuvą. Tokios prielaidos naudai liudytų ir ta aplinkybė, kad minėtas Kimbariškės kaimas yra tarpuežeryje garsiojo Ginučių piliakalnio (manoma, kad čia senovėje būta Linkmenų pilies) prieigose. Nes, kaip teigia istorikai „iš užgrobtų žemių pasitraukę prūsai ir vakariniai lietuviai buvo apgyvendinti prie, svarbiausių kelių ne tik Gardine ir Volkovyske, bet ir etnografinėje Lietuvoje, prie Dubičių, Semeliškių ir matyt kitur“..