Šveicarkos šaltinis

Šveicarkos šaltinis

Šveicarkos šaltinis arba Šventoji versmė 1 km į ŠR nuo Kaniūkų (Lūžų miško) piliakalnio (Ar 1476), 0,9 km į PR nuo Antalieptės bažnyčios, 0,7 km į PR nuo Antalieptės vandens malūno, 0,13 km į ŠV nuo Šavašos ir Šventosios santakos, kairiajame Šventosios krante, apie 40 m atstumu nuo upės, 2 m žemiau antrosios terasos. 2 m skersmens plote muša 2 stiprios versmės ir 1 silpnesnė versmė. Vanduo siauru, 20 – 40 cm pločio upeliu teka į ŠR (60°) ir išsilieja šlapioje Šventosios pakrantės pievoje. Vanduo šaltas, geležingas, turi nestiprų kvapą, jo skonis primena mineralinį vandenį.

Legendos ir padavimai

„Žiotyse yra šaltinis, kur seniau laikė už stebuklingą. Žmonės prausdavo veidą ir akis. Už pagydymą, mesdavo į šaltinį pinigą“ (LŽV, K. Jukna).

„Šventoji versmė, kur žmonės gydo visokias ligas ir užriša ant medelių siūlų; kas tuos siūlus pačiupinės, tai ir ligą gaus“ (LŽV, A. Mažiulis).

„Prie to šaltinėlio ant įvairių medelių priraišiota siūlų. Mes [kun. S. Yla.] tuos siūlus nupjaustėme, bet po kelių dienų vėl jų atsirado. Vėliau sužinojome, kad tas šaltinis esąs stebuklingas, nuo grižo, akių ligų ir kitų gydąs“ (1937 m. – LTR).