Šeimyniškių piliakalnis slepia aukso paslaptį

Šeimyniškių piliakalnis

Šeimyniškių piliakalnis su papiliu ir gyvenviete – piliakalnis, papilys ir gyvenvietė Utenos rajono savivaldybės teritorijoje, Šeimyniškių kaime, Užpalių seniūnija. Pasiekiamas keliu Užpaliai – Dusetos nuvažiavus nuo Užpalių 3,5 km, prieš antrą žvyrkelį, kertantį upelį, keliuku pasukus į dešinę rytuosna, už 600 m prieš sodybą pakalnėje pasukus į kairę rytų kryptimi ir paėjus 250 m.

Šeimyniškių piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, kurį iš šiaurės rytų juosia Piliaus upelis, iš pietvakarių – Pilupis, jų santakoje. Aikštelė trapecinė, pailga šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, 70 m ilgio, 40 m pločio pietryčiuose, 19 m pločio šiaurės vakaruose. Joje rasta arbaletinių strėlių antgalių. Iš visų pusių aikštelė buvo apjuosta pylimu. Pietrytiniame aikštelės krašte yra 4 m aukščio, 28 m pločio, 4 m pločio viršuje pylimas. Už jo iškastas 120 m ilgio, 10 m gylio, 50 m pločio griovys 10 m pločio dugnu.

Šiaurės rytiniame aikštelės krašte pylimas yra 1 m aukščio, 8 m pločio, 1,5 m pločio viršuje. Šiaurės vakariniame aikštelės krašte pylimas kūgio formos, 1,2 m aukščio, 19 m pločio. Pietvakariniame aikštelės krašte pylimas niveliuotas ariant. Šiaurės vakarų papėdėje yra 15 m pločio užslinkęs griovys, už kurio supiltas 1 m aukščio, 10 m pločio pylimas. Pietrytinėje papėdėje yra 10 m pločio kelio liekanos. Šlaitai statūs, 16 m aukščio.

Į pietryčius nuo piliakalnio, už griovio, tarp tų pačių upelių slėnių yra papilys. Jo aikštelė trapecinė, pailga pietryčių – šiaurės vakarų kryptimi, 160 m ilgio, 55 m pločio šiaurės vakarų gale, 130 m – pietryčių gale. Joje aptikta grublėtos ir žiestos keramikos. Pietrytiniame papilio aikštelės gale supiltas 0,5 m aukščio, 8 m pločio pylimas, užsisukantis ir šiaurės vakarų papilio šlaitu, už kurio iškastas 130 m ilgio, 24 m pločio, 6 m gylio nuo papilio, 4 m gylio iš išorės griovys. Griovio pietryčių šlaitu į papilį vakarų – rytų kryptimi kyla 1 m pločio terasa – senojo kelio liekana. Šlaitai statūs, 12 m aukščio.

Šeimyniškių piliakalnis ir jo tyrinėjimai

1958 m. ir 1970 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

Šeimyniškių piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu.

Istorija

Teigiama, kad čia ir buvę senieji Užpaliai. Ant piliakalnio stovėjo Užpalių pilis. 1247 m. Livonijos ordinas pastatė Daugpilio tvirtovę – bazę žygiams į Lietuvos gilumą. Todėl kartu su kitomis pilimis buvo tvirtinama ir Užpalių pilis, tapusi strateginiu atžvilgiu svarbiausia gynybinės sistemos, skirtos atremti kalavijuočių antpuolius, tvirtove. Pirmu žinomu Užpalių pilies valdovu buvo Radvilų giminės pradininkas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio vietininkas, karvedys ir diplomatas K. Astikas, valdęs nuo XIV a. pab. iki 1442 m. Po Livonijos ordino žlugimo XV a., Užpalių pilis prarado gynybinę reikšmę, tad gyvenvietė persikėlė į dabartinę – žemdirbystei, amatams ir prekybai tinkamesnę vietą.

Užpalių seniūnija 1997 m. nuo šiaurinio piliakalnio šlaito alksnyno apie 60 arų plote pašalino medžius ir Šeimyniškių piliakalnis atsiveria visu grožiu. Kirsta žiemos metu, kol pašalusi žemė, kad neardyti šlaitų. Kad iš kelmų neželtų atžalos nupurkšta herbicidais kurie veikia medžius, bet beveik nekenkia žolinei augalijai. 1996–1998 m. iki piliakalnio apsauginės ribos nutiesta kelias, įrengta mašinų stovėjimo aikštelė. Piliakalnio šiaurės vakarų šlaite įrengti paprasti ir pakankamai patogūs laiptai, kurie beveik nežymūs piliakalnio fone, išsiskiria tik turėklai.

Legendos ir padavimai

Štai kokį padavimą apie Šeimyniškių piliakalnį (Pylių) savo knygoje „Utenos krašto sakmės” (1999 m.) suguldė uteniškė mokytoja Leonora Buičenkienė.

„Piliakalnio rytinė pusė – daug aukštesnė. Sakydavo, kad čia apipilta didelio rūmo bonia. Senovėje dar buvusi žemėmis neužgriuvusi skylė. Piemenys beišdykaudami įmetė į tą skylę kepurę. Ši nusmuko gilyn: nei beišimsi, nei beištrauksi. Kur tos skylės galas – nežinia. Kepurė, kaip ir visi rūbai, piemeniokui buvo duoti gaspadoriaus.

Vargšas ėmė raudoti – bijo gaspadoriui į akis rodytis. Visi gena gyvulius namo, o jis bėga pas savo tėvelį. Tėvas pasiėmė ilgas virves, pasivadino kelis kaimynus ir su sūnumi nuėjo ant Pyliaus. Vyrai berniokui užrišo už pažastų virves ir nuleido pro skylę vidun. Paprašė, kad sujudintų virvę arba surėktų, kai kepurę susiras ir reiks jį ištraukti. Po kurio laiko pasigirdo iš kalno vidaus šauksmas ir virvė sujudėjo. Vyrai ėmė traukti. Ištraukė sveiką gyvą piemenioką. Ir, kas keisčiausia: berniokas abiem rankom laikė kepurę, pilną žvangančių pinigų. Tėvas ir sūnus labai džiaugėsi, mat didžiais turčiais tapo.

Vyrų klausinėjamas piemenukas štai ką papasakojo: grabo jis tamsoje kepurės, tik staiga kažkas nematomas pešt jam už rankos ir įdavė pilną kepurę pinigų. Jis bijojo kepurės neimti.

Apie tokį nepaprastą įvykį pasklido gandas po apylinkę. Vienas gaspadorius primokė savo sūnų įmesti skylėn kepurę. Sūnelis įmetė. Gaspadorius viską padarė su sūnumi taip, kaip ir ano piemenuko tėvas. Tik vaikas, įleistas skylėn, nei šaukė, nei virvės judino. Nusibodo gaspadoriui laukti ir jis pradėjo traukti. Traukė traukė ir, kokia baisybė: iškėlė sūnų be galvos. Po šio įvykio daugiau niekas nebandė kepurių mėtyti.”

Užpalių pilis ir jos valdovai

Užpalių kraštas – labai seniai žmonių gyvenamos vietovės. Spėjama, kad jos buvo apgyvendintos IV-VI amžiais. Tai liudija čia aptikti pilkapiai, senos kapinės. Archeologas P. Vilčinskas 1845 m. šiose apylinkėse rado žalvarinių apyrankių, žiedų, kabučių, kirvių, peilių ir kitokių daiktų. 1897 m. nedidelis Ūdrokšlio upelis paplovė krantą, ir buvo atidengtos senos kapinės, kur rasta daugybė žmonių kaulų ir įkapių. Vienas kapas buvęs apdėtas keturkampiu akmenų vainiku. Rasta apyrankių, smeigtukų, antkaklių, mėnulio pavidalo kabutis su ragučiais galuose ir t. t. Radiniai priskirti IV amžiui.

Įdomus radinys aptiktas 4 km į rytus nuo Užpalių, Novosiolkų dvarelyje. Čia po namo pamatu rastas lobis: 35 varinės Romos monetos iš Pontijaus laikų, bronzinis auskaras, paauksuota sagė.

Užpalėno archeologo Antano Namiko teigimu, Užpalių pilies ištakų reikėtų ieškoti apie pirmuosius amžius prieš ar po Kristaus gimimo. Jos kilmę reikią sieti su pašvenčiuose gyvenusios giminės pilimis, apie kurias norvegų metraštininkas Vulfstanas, gyvenęs pirmoje VIII a. pusėje, rašė: „Aisčių žemė turi daug miestų ir kiekvienas miestas turi savo karalių”. Vienas iš tų „miestų”, reikia manyti, galėjusi būti Užpalių pilis. Tačiau Šeimyniškių piliakalnis – Užpalių pilies vieta – beveik netyrinėtas, ir apie seniausią jo praeitį nedaug tegalima pasakyti.

Pirmojo tūkstantmečio antrojoje pusėje pradėjo formuotis lietuvių tauta. Manoma, kad pagrindą sudarė lietuvių gentis, gyvenusi į rytus Nemuno vidupio ir Šventosios iki Merkio upės. Taigi galime manyti, jog Užpalių krašto žmonės yra seniausio lietuvių tautos kamieno palikuonys.
IX-XII a. Lietuvos teritorijoje susidarė teritoriniai junginiai XIII a. vienoje tokių žemių, vadinamų Deltuva, buvo ir Užpaliai. Deltuvos kunigaikščiais XIII a. pradžioje buvę Judikis, Pūkeikis, Bikšis, Ligeikis.

Bene pirmą kartą Užpalių vardas rašytiniuose šaltiniuose minimas 1261 metais Mindaugo dokumente, kuriame nurodoma ordinui užrašomos Sėlijos (Sėlių žemės) ribos. Čia, šalia kitų to krašto įtvirtinimų, minimas ir Užpalių vardas.

1274 metais Livonijos ordinas pastatė Daugpilio tvirtovę-bazę žygiams į Lietuvos gilumą. Todėl kartu su kitomis pilimis buvo tvirtinama ir Užpalių pilis. Buvo ištisa pilių užtvara, ėjusi nuo Naručio ežero Biržų link. Toje grandinėje buvo Linkmenų, Sėlos, Utenos, Užpalių, Tauragnų ir kiti įtvirtinimai, kurie gynė Lietuvos žemes nuo padauguvio kalavijuočių. Užpalių pilis strateginiu atžvilgiu buvusi bene svarbiausia šio ruožo tvirtovių, todėl jos įtvirtinimams buvo skiriama daugiausia dėmesio.

Pilis stovėjo ant Šeimyniškių piliakalnio. Tai vienas gražiausių ir didžiausių Lietuvos piliakalnių, stūksąs dviejų didžiulių raguvų apsuptame šlaito kyšulyje. Jo viršutinė aikštelė trikampio formos, viršūnė nukreipta į vakarus. Jos ilgis 80 m, plotis 40 m. Čia buvo pilis, kurią saugojo rąstų aptvaras. 16 m aukščio statūs šlaitai sunkiai įveikiami net dabar, praslinkus keletui šimtmečių. Nuo laukų pusės piliakalnis atskirtas apie 120 m ilgio, 10 m gylio ir 10 m plocio perkasa. Kitapus daubos ištįsusi trapecijos formos aikštė, turinti apie 130 m ilgio ir plačiausioje vietoje – tokio pat pločio. Ji apjuosta 3 m gylio grioviu. Tai papilys.

Piliakalnį juosė vandens griovys.  Dar ir dabar, ypač per pavasario potvynius ar smarkesnes liūtis, piliakalnį iš pietų ir iš šiaurės pusės skalauja atgiję Pilupio ir Piliaus upeliai.

Iš kartos į kartą eina pasakojimai, jog ant piliakalnio  kadaise stovėję labai gražūs rūmai, kuriuose gyvenęs galingas valdovas, kur buvę pilna ir karių, ir tarnų… Kartą valdovo žvalgai pranešę, jog artėja labai didelė priešo kariuomenė. Išsigandęs valdovas liepęs savo baudžiauninkams užpilti rūmus žemėmis, tikėdamasis, jog priešai praeis pro šalį. Bet rūmuose trūkę oro, ir visi čia buvusieji užtroškę… Taip ir likęs kalnas, slepiąs tolimą praeitį…

Užpalių apylinkės iš tiesų ne kartą buvo niokojamos priešų. Šio krašto žemė gausiai aplaistyta ir pilies gynėjų, ir atėjūnų krauju.

Istorikas T. Narbutas teigia, kad 1233 m. Užpaliuose vyko smarkios kautynės tarp Volkvino vadovaujamo Livonijos ordino ir Lietuvos kunigaikščio Rimgaudo kariuomenės. Laimėjo lietuviai. Mat užpališkiams į pagalbą atskubėję Anykščių krašto vyrai, Kalitos ir Nykščio vadovaujami.
Bet tai ne vienintelis susidūrimas su kalavijuočiais. Antai metraštininkas H. Vartbergė Livonijos ordino kronikoje rašė, kad 1373 metų pavasarį, kovo mėnesį, brolis Andrejus Lautaršarkas, surinkęs 350 vyrų kariuomenę, naktį, paties įmygio metu, puolė Užpalių pilį, užėmęs priešpilį, trobas sudeginęs, žmones išžudęs, išsivedęs 70 arklių. Bet pati pilis nebuvo paimta.

1433 metų sausio ir vasario mėnesiais, Švitrigailos, siekiančio užimti didžiojo kunigaikščio sostą, ir Žygimanto Kęstutaičio tarpusavio karų metu, Livonijos ordino kariuomenė 11 dienų siautėjo Utenos, Užpalių, Tauragnų apylinkėse, sudegino kai kurias pilis. Užpalių pilis buvo tvirta, tvirtesnė negu Tauragnų, Linkmenų ar Utenos pilys. Tuo metu joje slėpėsi apie 3000 žmonių. Išlikę pasakojimai byloja, kad kalavijuočiai labai žiauriai elgęsi su Degėsių bei Šeimyniškių kaimų gyventojais: senius ir mažus vaikus be jokio gailesčio žudę, jaunus ir stiprius žmones išsivarę į vergiją. Kaimų vietoje likusios tik degėsių ir pelenų krūvos. Nuo to laiko ir Degėsiai gavę savo vardą.

1435 metais Švitrigailos ir Livonijos ordino kariuomenė, traukdama prieš kunigaikštį Žygimantą Ukmergės link, vėl žygiavo pro Užpalius, vėl siaubė šį kraštą. Lemtingos kautynės tarp abiejų pretendentų į sostą įvyko ties Pabaisku. Po šio mūšio sutriuškintas Livonijos ordinas nebegrasė Lietuvai. Užpalių ir kitos pilys, nebeatitinkančios naujų reikalavimų, prarado gynybinę reikšmę ir nebebuvo atstatytos ar stiprinamos. Tačiau Užpalių pilis dar iki XVII a., kaip minima dokumentuose, turėjo karinį viršininką ir laikė įgulą. Karo atveju viršininkas vesdavo Užpalių bajorus į mūšį, turėjo savo vėliavą.

…Antanas Namikas laiške Stefai Čerškutei, rašytame 1980 m.  spalio 27 d., pasakoja apie vieną tokį atsitiktinį radinį:

„Pavasariais, sniegui tirpstant, nuo dešiniojo Šventosios kranto bėga upelis, kurį vietos gyventojai vadina Ūdrokšliu. Ąpie 80 metų prieš šitas upelis nuardė ir nuplovė krantą ir atidengė geležiniais rūbais apkaustytus žmogaus kaulus. Vietinis žmogus, jei neapsirinku, Regalas, užtiko šitą atidengimą ir paėmė jį pas save. Gandas apie „apkaustytą žmogų plačiai paplito. Gyvenęs prie Utenos šlėkta Vilčinskas, nieko nelaukdamas, nuvažiavo Kaniūkuos ir nupirko tą radinį.

Aš manau, kad tai liekana vieno iš kalavijuočių riterių, kurie daug kartų buvo prie Užpalių pilies”.

A. Namikas, Užpalių krašto praeities tyrinėtojas, buvo susipažinęs su daugeliu istorinių dokumentų, išvertęs į lietuvių kalba lotyniškai parašytą Vartbergės kroniką, surinko žinių ir apie Užpalių pilies valdovus. Štai ištrauka iš jo užrašų:

1. Kunigaikščio Sirpučio palikuonis Astikas iki 1442 m. (Kas valdė iki Astiko ir nuo kurių metų valdė Astikas, žinių nepasisekė surasti).
2. Radivyla, Astiko sūnus 1443-1447
3. Mikalojus, Radivylos sūnus 1478-1510
4. Grigorijus, Astiko sūnus 1510-1511
5. Stanislovas, Astiko sūnus 1512-1519
6. Mikalojus Radivyla 1519-1522
7. Stanislovas Radivyla 1522-1532
8. Šimkus, Mackaus sūnus (Šimko Mackovič) 1532-1541
9. Vaitiekus, Mackaus sūnus, Jundyla 1542-1545
10. Povilas, Šimkaus sūnus, Giedraitis 1545-1552
11. Vaitiekus Jasenskas 1552-1560
12. Mikalojus Naruševičius 1567-1574″.

Užpalių pilies valdovai valdę nemažai turtų. Piliai priklausiusios Užpalių apylinkės beveik iki Dusetų, taip pat už Anykščių, netoli Kavarsko buvęs Penionių dvaras bei prie Vilniaus įsikūręs Sudervės miestelis su jo apylinkėmis. Kaip rašė A.Namikas „pagal skarbo sąrašą, Užpalių pilies turtai 1569 metais buvo priskirti prie karaliaus stalo ekonomijos, o1776 m. buvo parduoti. Pirko šiuos turtus Dzerežino (Derečino) dvaro savininkas Pranas Sapiega. Būdamas labai turtingas, prakasė kanalą, pastatė mūro malūną, ūkinius trobesius pastatė iš akmenų, užveisė didelį sodą, laisviems užpalėnams davė geresnį pragyvenimą.”

Nuo XIV a. pab. iki 1442 m. Užpalius valdė Kernavės bajoras, Lietuvos didžiojo kunigaikščio vietininkas, Užpalių pilies viršininkas ir laikytojas Kristupas Astikas. Tai buvo asmuo, kuriuo pasitikėjo Vytautas, Lietuvos didysis kunigaikštis. Aktyviai dalyvavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politiniame gyvenime, buvo Salyno (1389), Torūnės (1411), Horodlės (1413) susitarimų, Melno taikos sutarties (1422), Gardino sutarties (1432) sudarymo dalyvis. Mirė Astikas apie 1442-1444 m.

Po to valdovu buvo jo sūnus Radvila Astikaitis (1443-1477). Ir  tėvas ir sūnus buvę gabūs karvedžiai ir diplomatai. Radvila Astikaitis kartu su Kauno pilies vietininku Sudvaju pasirašė Rastenburgo sutartį, nužymėjusią sieną tarp Lietuvos ir Livonijos. Jo laikais, XV a. viduryje, Užpaliuose netgi buvo planuojama šaukti tarptautinį suvažiavimą ilgai užsitęsusiems pasienio ginčams su Livonija spręsti.

Kaip teigia A. Namikas, XV a. Užpaliuose buvęs tarptautinis teismas. Čia buvę teisiami kitų valstybių piliečiai, taip pat ir lietuvių nuskriausti asmenys šiame teisme ieškoję teisybės.

Ištrauka iš Stanislovo Balčiūno ir Vandos Kuliešienės knygos „Užpaliai mūsų svajonių kraštas” (1999 m.):