Šventas

Šventas

Šventas – ežeras šiaurės rytų Lietuvoje, Zarasų rajone, apie 4 km į pietvakarius nuo Smalvų. 1998 m. įsteigtas Švento botaninis draustinis, patenka į Gražutės regioninį parką.

Tai vandenskyrinis nenuotakus ežeras. Ežero ilgis iš šiaurės vakarų į pietryčius 3 km, plotis iki 2,14 km. Dubuo susidaręs ledo luistavietėje, ežero gylis siekia 18,2 m. Krantai vingiuoti, sausi, žemi. Šiaurėje dubens šlaitai aukšti, pietryčiuose ir vakaruose lėkšti bei apaugę mišku. Ežerą supa Tumiškės, Gailiutiškės, Taboro, Sausašilio miškai. Baseino pelkėtumas – 6,6 %.

Ežero viduryje dugnas duobėtas, jį dengia dumblingas sapropelis. Atabrade – smėlis (iki 1 m gylio), vietomis veši nendrės. Ežero vanduo laikomas vienu skaidriausių ir švariausių Lietuvoje.

Tai benuotekis ežeras, unikalus vandens lygio svyravimais, priklauso Šventosios upės baseinui. 1938–1975 m. ežero vandens lygis nuseko 2,7 m. Ežero apylinkėse nebuvo vystoma žemdirbystė. Šiuo metu rekreacinis turizmas leidžiamas, tačiau su apribojimais (pvz., draudžiama apsistoti su nakvyne).

Prie Švento esantys kaimai: Pašventė, Kazeriškės, Girutiškė II, Kaziūriškės. Pietiniu krantu eina riba su Ignalinos rajonu.

Ežerėvardis kilęs iš žodžio šventas (pašvęstas, šventintas), nors pirminė jo reikšmė gali būti „šviesus”.

Legendos ir padavimai

Senoliai porina, kad labai seniai Švento ežero visai nebuvo, o jo vietoje stovėjusi bažnyčia. Bet vėliau išsiveržęs iš žemės vanduo apsėmęs šventovę ir apylinkes. Taip šioj vietoj atsiradęs ežeras, kurį žmonės pavadino Šventu. O gal teisūs geologai, kurie sako, kad paskutinio apledėjimo metu šis ežeras buvo milžiniškas ledo luito guolis? Ištirpus ledynui, atsirado šioje vietoje dubuo, sklidinas krištolinio vandens. Todėl ir tinka jam „Lietuvos Baikalo“ vardas. Ežeras plyti apsuptas pušynų Zarasų r. ir yra Nemuno – Dauguvos upių takoskyroje.