Laužiškio piliakalnis

Laužiškio piliakalnis su gyvenviete – piliakalnis ir gyvenvietė Širvintų rajono savivaldybės teritorijoje, Laužiškio kaime, Zibalų seniūnija. Pasiekiamas iš kelio Širvintos – Giedraičiai pervažiavus Širvintą, ant kalno pasukus į kairę šiaurėn ir nežymiu lauko keliuku pavažiavus 300 m – yra kairėje, už nedidelės griovos, nepasiekus sodybos.

Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, Širvintos kairiajame krante. Aikštelė keturkampė, pailga rytų – vakarų kryptimi, 32×25 m dydžio. Ji buvusi apjuosta pylimu, kuris geriausiai išliko rytiniame ir pietiniame pakraščiuose, kur yra 1-3 m aukščio (aukščiausias rytų pusėje), 10-15 m pločio. Čia piliakalnio 7,5 m aukščio šlaitai leidžiasi į 15 m pločio, 3,5 m gylio griovį. Šlaitai statūs, 7-13 m aukščio. Piliakalnio vakarinis ir šiaurinis pakraščiai nuslinkę, pylimas ir aikštelė apardyti duobių. 2001-2005 m. sustabdyta piliakalnio erozija, užpiltos duobės, pietrytiniame šlaite įrengti laiptai. Piliakalnis apaugęs pavieniais medžiais, likusiais iškirtus ant jo augusį mišką.

Į rytus ir pietus nuo piliakalnio, 0,7 ha plote yra papėdės gyvenvietė.

1970 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas. 2001–2003 m. Gintautas Zabiela ištyrė piliakalnio aikštelės šiaurinį kraštą bei išlikusias šiaurinio šlaito dalis, padarė rytinio pylimo pjūvį – iš viso tyrinėtas 339 m² plotas.

Piliakalnyje aptikti 3 skirtingų laikotarpių kultūriniai sluoksniai. Apatinis 30 cm storio sluoksnis datuojamas I a. – II a. Jam priklauso geležiniai peiliai-pjautuvėliai, ylos, smeigtukai, moliniai svoreliai, verpstukų, tiglių fragmentai, brūkšniuotoji keramika, gyvulių kaulai. Tuo laiku šiauriniame šlaite buvo įrengtas 1,4 m pločio kelias į aikštelę. Rytiniame krašte aikštelė buvo įtvirtinta iškasus 5 m pločio, 1,1 m gylio griovį, šalia kurio stovėjo mediniai pastatai, kurie mažiausiai tris kartus degė. Po paskutinio gaisro griovys užpiltas, o jo vietoje suplūktas 0,65 m aukščio, 3 m pločio pylimas. Šalia jo stovėjo stulpinės konstrukcijos gynybinė siena.

XIV a. piliakalnyje stovėjo vietos valdovo sodyba. Tai liudija žalvariniai žiedai, žvangutis, apkalai, svorelis, geležinė spyna, raktas, lanko strėlė, kirstukas, geležinis masyvus dirbinys (kėlimo mechanizmo dalis?), sidabrinės segės dalis, žiesta keramika. Tuo laiku sustiprintas piliakalnio pylimas ant ankstesnio pylimėlio užpilant iki 1,8 m aukščio molio sluoksnį, o už jo iškasant dabar matomą griovį.

XVII a. – XVIII a. piliakalnyje stovėjo medinis pastatas su kokline krosnimi – greičiausiai dvarelis; rasta žiestos keramikos, koklių, geležinių vinių.

Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – XIV a.

Pirmosios žinios apie Laužiškio piliakalnį randamos tarpukario spaudoje. Pvz.: 1932 m. „Lietuvos aide“ randame trumpą pranešimą, jog vietos gyventojai kasdami „Užburtame kalne“ rado „geležines duris, akmenų ir plytų mūrinę keturkampę sieną“. Kiek plačiau piliakalnis aptariamas kraštotyrininko Juozo Lebionkos, 1938 m. pasirodžiusiame straipsnelyje, kur pažymima, jog Širvintos upės vanduo yra nukritęs 8-10 metrų, nes anksčiau piliakalnį juosias griovys turėjęs būti su vandeniu. Apie piliakalnį duomenų randame ir 1935 m. Antano Tatarėlio užpildytoje Lietuvos žemės vardyno anketoje, kurioje teigiama, jog žmonės kasdami randa plytų. 1951 m. Leonardas Grybauskas užpildė archeologinio paminklo pasą, pateikdamas piliakalnio situacijos planą ir fotofiksaciją.

Padavimai pasakoja, kad „buvusi kadaise bažnyčia, bet kažkodėl nugrimzdusi. Žmonės pasakoja, kad jų seneliai atrasdavę net buvusios bažnyčios duris“.