Papilalio piliakalnis – Pilimi vadinama kalva

Papilalio piliakalnis

Papilalio piliakalnis, Pilė, Pilalė, Pilis, Kilonių piliakalnis – piliakalnis Kelmės rajono savivaldybės teritorijoje, prie Papilalio kaimo, Vaiguvos seniūnija. Pasiekiamas keliu Kelmė – Kilonys Papilalio šiaurinėje dalyje pasukus į kairę pietvakarių link, lauko keliuku pavažiavus 1,3 km – yra kelio dešinėje, šiaurėje, miške.

Šiandien piliakalnį supa pelkės, daubos, krūmai ir jauni medžiai, tačiau kadaise jo aplinka atrodė kitaip. Kalva kilo prie Pilies ežero, kurio vietoje dabar plyti didelė užpelkėjusi žemuma. Vanduo ir sunkiai įveikiami slėniai piliakalnio gyventojams teikė natūralią apsaugą.

Papilalio piliakalnis įrengtas atskiroje, iš šiaurės rytų į pietvakarius ištįsusioje kalvoje. Iš pietų ir pietryčių jį juosia Gelinkos upelis bei užpelkėjęs jo slėnis, o iš kitų pusių saugo daubos. Stačiausi piliakalnio šlaitai siekia 5–11 metrų aukštį. Ypač aukštas pietvakarinis šlaitas, kadaise besileidęs link nedidelio upelio.

Kalvos viršuje yra apvali arba šiek tiek ovali aikštelė. Skirtinguose aprašymuose nurodomas maždaug 35–42 metrų jos ilgis ir apie 30–35 metrų plotis. Aikštelę juosė gynybinis pylimas, geriausiai išlikęs šiaurinėje ir šiaurės rytų pusėje – ten, kur piliakalnį buvo lengviausia pasiekti nuo aukštesnės sausumos. Nors pylimas smarkiai išskleistas arimų, jis iki šiol vietomis iškyla apie 1,3 metro ir siekia iki 15 metrų pločio.

Maždaug šešiais metrais žemiau aikštelės buvo iškastas apie 15 metrų pločio ir vieno metro gylio griovys. Už jo likusi kalvos dalis sudaro savotišką papilį – papildomą priešpilio erdvę, kurią iš šonų juosia daubos ir pelkė. Maždaug 24 metrų ilgio ir iki 30 metrų pločio plotas galėjo būti naudojamas ūkiniams ar gynybiniams tikslams.

Piliakalnio aplinka leidžia įsivaizduoti gerai apgalvotą senovės gynybos sistemą. Gyvenvietę saugojo ne tik žmonių supilti pylimai bei iškastas griovys, bet ir vandeningas Pilies ežeras, Gelinkos upelis, pelkės bei statūs kalvos šlaitai. Priešo pajėgoms lengviausiai pasiekiamoje šiaurės rytų pusėje buvo įrengti stipriausi žmogaus sukurti įtvirtinimai.

Papilalio piliakalnis per ilgus amžius smarkiai pasikeitė. Jo aikštelę ir papilį ardė arimai, o viršuje stovėjęs trianguliacijos bokštas paliko papildomų pažeidimų. Medžiai nuo kalvos buvo nukirsti, tačiau dabar čia vėl kyla atžalos, želia krūmai ir jauni medžiai. Dėl augmenijos bei netoliese esančio miškelio piliakalnį iš toliau pastebėti nelengva.

Pirmuosius žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1903 metais čia atliko žymus archeologas ir etnografas Liudvikas Kšivickis. 1967 metais piliakalnį žvalgė Lietuvos istorijos instituto archeologai. Papilalio piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu–XIII amžiumi.

Šiandien Pilalė – tylus, gamtos beveik paslėptas baltų kultūros paveldo paminklas. Vaikštant buvusio Pilies ežero pakraščiais ir žvelgiant į pelkių apsuptą kalvą galima pajusti, kodėl būtent ši vieta buvo pasirinkta piliai. Tai kraštovaizdis, kuriame gamtinės kliūtys ir žmogaus įrengti įtvirtinimai kadaise sudarė vieną darnią gynybinę visumą.