Pėdsakai

„Kalnai ant kalnų, ir ant tu kalnų kalnai ir maži kalneliai!… Vakariniame Šiaulių apskričio pakraštyje, Luokės parapijoje, riogso augščiausias visoj Žemaitijoj įdomus „Šatrijos“ kalnas. Žinoma, prilyginus ji, prie Karpatų, Kaukazo ir Alpių viršūnių, butų ne kas. Bet mūsų šalyj, šalip „Smėlių”, „Pilių” ir kitų tokių mūsiškių kalnelių Luokės kalnas pasirodo…

Kvėdarna yra miestelis Resainių paviete netoli Prūsų ribos prie upelio, vadinamo Giniota, ant lygumos pastatytas; priguli prie Naujamiesčio seniūnijos ir yra iki šiolei Ronikierių valdžioje. Neaugšti Giniotos antkalnėliai skiria dvarą nuo miestelio. Ant upelio yra prūdelis ir malūnėlis. Parapijos bažnyčia sena, medinė, čerpėmis dengta, paremta, bet gerai užlaikoma, turi šešis…

Janopolės nuo Šakinos tolumas nedidesnis per 10 mylių, tečiaus išrodo, kad čia esu visai kitokiame krašte. Atsiminiau apie Janopolės parapijos žmonių privalumus ir palinkimus; čia žmonės ne taip drąsus, nesumaningi, švelnus, klusnus, dievobaimingi. Moteris ne taip verčiamos prie sunkesniųjų darbų, paprastuose, kaip tai verpime, audime ne dailininkės. Parėduose madu nevaiko,…

Janapolė tai menkas sodelis, kuriame keletas gryčių ir medinė bažnyčia, pastatyta Žemaičių vyskupo Jono Dominiko Lopacinskio. Bažnyčia gražiai užlaikoma, nors dailės dalykų joje ir nėra. Klebonijos triobesiai menki. Netoli bažnyčios gražioje vietoje dvaras, vadinamas Viržovėnai, mylima buveinė vyskupo Lopacinskio, nuo jo vardo pramintas Janapaliu. Viržovėnai, užrašyti bažnyčiai Vytauto, prigulėjo kitą…

Kam yra prisiėję ne jau tyrinėti, bet, nors taip sau aplankyti vieną – kitą piliakalnį ir pasiklausyti apie juos žmonių papasakojimų, tas žinos, be abejonės, jog labai dažnai yra žmonių minima apie girdėtuosius arba net pačių tariamai matytuosius tų kalnų urvus. Piliakalnių tyrinėtojams, tie urvai yra prigadinę jau ne maža…

Aukštadvario apylinkė viena gražiausių Lietuvoje. Aplinkui kiek akys užmato dunkso kalvos, kalnai ir kalneliai, kuriais nusėtas visas žemės paviršius. Tai kraštinės morenos, suverstos čia senovėje slinkusių ledynų. Tarp kalnų sliukso skaidrūs ežerai, geltoni smėlynai, rudi žvyrynai, dirvose riogso nesuskaičiuojama daugybė didelių ir mažų akmenų, kuriuos čia paliko ledynai. Dešiniame Verknės…

Pašušvys, Šaulių p. Paaiškinu senovinių daiktų radinį, kuri per Jūsų Redakciją busiunčiau į Lietuvių Mokslo Draugijos muziejų. Tie 9 daiktai netyčiomis rasti Pašušvio bažnyčios šventoriuje. Buvo ten pailgas pylimukas. Jį prisireikė nukasti, šventoriaus mūro pamatui kasant griovį. Šisai pylimas, matyt, gilios senovės laiku padarytas ne kam kitam tik apsigynimui, nes…

Vilniaus miesto viduryje yra kalnas, Bokštakalniu vadinamas užtai, kad nuo seniausių laikų, kai dar Vilniaus miesto nebuvo, tai čia buvo kaimas, o prie jo išmūryta tvirtovė su bokštu, nuo ko toji vieta ir pavadinta Bakštakalniu. Ant tos vietas dabar pravoslavų vaikams yra prieglauda, atimta nuo katalikų, ir daržai, netoli Našlaičių…

Nemunas, tas musų upių milžins su žaliuojančiais krantais, žmogų savęspi traukte traukia. Nevienas tėvynainis, už priedermę sau laiko, vasaros laike, garlaiviu pavažinėti, nuo Kauno Jurbarko linkon. Čia regi, abiejose upės pusėse, lapuočius medžius savo grožybėje žaliuojant, ten brangios vietos – pilkalniai riogso, kitur bažnyčios bokštas, tartum aukštyn kyla, bei baltosios…

Iš lietuvių inteligentų nemaža atsiras tokių, kurie yra matę garsias savo grožybėmis vietas tolimo Kaukazo ir Krymo, kurie yra buvę užsienyj, viešėję Ryme, Neapolyj, Paryžiuje, išvažinėję visą Europą, bet ar daug rasis tokių, kurie butų aplankę nors gražiausias mūsų mažos Tėvynės-Lietuvos kerčias? Savo kūdykybėje beveik kiekvienas is mus didele atidžia…

Salantų parakvijoj, ties upaliu Salantu, yra senų dienų pilė. Apie karę, pas tą kalną atsitikusią, šiuos dalykus girdėjau. Kryžokai, norėdami iš Prūsų į Kuršą pereiti, vieną kartą išrinko nepaprastą sau kelią. Nuo Kretingos į Salantus, tuokart Skilandžiais vadinamus, nebuvo kasto kelio. Reikalui atsitikus, žmonės važiavo per girias ir balas, kurių…

Mūsų gadynės Kaltinėnų parakvijoj yra du didžiu kalnu, kuriuodu, kaipo greta riogsančiu, vadinas Medžiogalis, nes lygiai su tais kalnais senovėj bengės medė, arba krūmas. Vokiečiai knygose savo užrašė Medwegalen Vienas kalnas yra aukštesnis už visus Žemaičių kalnus; sako, per stiklo trūbus žmogų, ant to kalno stovintį, galint matyti Rygos miesto…