Lietuvos pilys: tvirtovės, saugojusios laisvę

Lietuvos pilys – tai nebylūs mūsų tautos didybės, kovų ir ištvermės liudininkai. Nuo ankstyvųjų medinių tvirtovių iki didingų mūrinių bastionų – jos ilgus šimtmečius saugojo šalį nuo priešų, o jų kuoruose degė amžina ugnis už laisvę. Šiame pasakojime leiskimės į kelionę per pilių istoriją – nuo jų atsiradimo ištakų iki nykimo priežasčių, išskleisdami pamirštas legendas ir atgaivindami garbingą praeitį.

Lietuvos pilys: tvirtovės, saugojusios laisvę

Kada pradėtos statyti pilys. Jų vaidmuo krašto istorijoje. Kaip ir kodėl jos išnyko.

Pilys — pastovūs gynybiniai įrengimai, statyti sunkiausiai prieinamose vietose. Jas statė ir panaudojo maždaug apie 2000 metų.

Baltų kalbų žodį „pilis” (lietuvių, prūsų — pilis, latvių — pila) randame jau XIII – XIV a. rašytinių šaltinių minimuose Lietuvos vie­tovardžiuose (Popillen, Parsenpil, Merkenpill, Kauwenpille). Su šia epocha sietinose lietu­vių liaudies sutartinėse minimas „pilelės supylimas”, o apraudant priešų padarytas skriaudas dainuojama apie „pilelės išpylimą”. Kronikos mini, kad, užėmus pilis prie­šas stengdavosi išardyti ir išbarstyti pyli­mus. Pylimų vidinė, kartais sudėtinga rąstų – akmenų konstrukcija, apiplūkta moliu bei žemėmis, atskleidžiama archeologinių tyri­nėjimų metu.

Taigi pilimis buvo vadinami ne tik mūri­nes sienas turintys vėlyvi įtvirtinimai. Apie tai byloja ir vietinė liaudies tradicija, daž­nai pilate, piliuku, pilimi tebevadinanti kai kuriuos piliakalnius, nes ten kadaise būta pilių.

Šalia pylimo pilių gynybinius įtvirtinimus sudarė medinės bei mūrinės sienos, bokš­tai, sausi ar vandens prileisti grioviai, tven­kiniai. Įtvirtinimais apjuostame plote buvo pilies kiemas, stovėjo gyvenamieji, ūkiniai bei kulto pastatai.

Medinė tvora, statūs šlaitai, upelis ar pel­kė saugojo seniausias V — I a. pr. m. e. kalvo­se įsikūrusias baltų sodybas, kurias nuo mūsų eros pradžios buvo pradėtos dar labiau tvir­tinti. Atsirado pastoviai negyvenamos bend­ruomeninės pilys – slėptuvės, kuriose aplinki­nės bendruomenės gyventojai saugojo savo turtą, o gresiant užpuolimui, ir patys slėp­davosi. Pilyse – slėptuvėse pastatai stovėjo aplink aikštelę – kiemą, kurio gale kartais bū­davo įrengiama pagoniška šventovė. Ilgai­niui tokių pilaičių įtvirtinimai tapdavo labai stiprūs. Rašytiniuose šaltiniuose anksčiausiai (853 m.) minima Apuolės pilis (Skuodo r.). IX a. keliautojas Vulfstanas mini, kad baltų kraštuose daug pilių. Kryžiuočių bei kiti šal­tiniai pateikia žinių apie XIII — XV a. Lie­tuvos pilis.

XIII a. pabaigoje — XIV a. pradžioje karo su Kryžiuočių ordinu laikotarpiu Lietuvoje išnyko minėtos bendruomeninės pilys – slėptuvės. Bet užtat išliko ir išaugo labiau įtvir­tintos pilys, kuriose nuo seno buvo pasto­vios feodalų sodybos. Čia gyveno didieji ar­ba Vasaliniai kunigaikščiai, jų vietininkai.

Norint apsiginti nuo kryžiuočių, svarbes­nėse vietose — pasienyje, prie svarbiausių kelių, greta priešo tvirtovių — taip pat bu­vo statomos pilys. Rašytiniai šaltiniai mini, kad, skubiai statant, pylimai buvo supila­mi, grioviai iškasami be kastuvų, tiesiog sky­dais ar šiaip kuo kitu. Seni padavimai pasa­koja, kad kepurėmis kadaise supildavo pi­liakalnius.

Pilyse stovėjo įgulos, sudarytos dažniau­siai iš aplinkinių gyventojų. Kronikininkas Dusburgas mini, kad lietuvių kunigaikštis Vytenis ginkluotų vyrų įgulas pilims sau­goti kviesdavo maždaug kas mėnesį. Aplin­kinių gyventojų prievolė saugoti pilis iš­liko ilgai. Štai Livonijos karo metais 1563 m. dokumentu Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augusias įsakė, kad Platelių pi­lyje senu papročiu paeiliui eitų sargybų po 20 apylinkės žmonių.

Visuotinė prievolė buvo taip pat pilių statybos bei remonto darbai. 1367 m. Jo­gailos dokumento žodžiais tariant, „buvo šaukiama į darbą visa Lietuvos šalis„. Svar­besnių pilių statybos bei remonto darbams šaukė net gana tolimų apylinkių gyventojus. Antai, Gardino pilį 1419 m. statė ir taisė žmonės iš Merkinės ir Perlojos.

Per kelius amžius susidarė pilių grandinės, dengusios kelius į krašto gilumą. Tai liudija Akmenos (Danės), Minijos, Veiviržo, Ven­tos, Jūros, Dubysos, Nevėžio, Nemuno, Ne­ries, Šventosios paupiuose ir paežerėse iš­likę gausūs piliakalniai. Apie tai pasakoja ir XIII — XIV a. rašytiniai šaltiniai.

Didžiausių išbandymų Lietuvos pilys pa­kėlė karo su Kryžiuočių ordinu epochoje. Kryžiuočiai, užkariavę Livoniją ir Prūsiją, XIII a. antroje pusėje šiaurės vakaruose pa­ėmė Kretingos, Įpilties, Griežes, Raktuvės ir Sidabros pilis. XIV a. pirmoje pusėje, pa­ėmus Pūtvę, Aukaimį, Gegužę, Žemaičių gy­nybos branduoliu tapo Kražių, Medininkų žemės. Žymiausia tvirtovė vakaruose buvo Medvėgalio pilis, įrengta kalvoje žalia aukš­čiausio Žemaičių kalno.

Jos gynėjai nuo sa­vo pilies kuorų stebėdavo Girgždutės, Šatri­jos, Žąsūgalos, Paršpilio ir kitas aukščiau­sias Žemaitijos kalvas bei įtvirtinimus. Dū­mų ir ugnies signalais jiems pranešdavo apie artėjantį priešą. Prie žemutinio Nemuno, priešui paėmus Ragainės, Ramigės (Rambyno), Sareikos, Bisėnos ir Kolainių pilis, stipriausius antpuolius šio ruožo gynyboje at­laikė Veliuonos ir Kauno tvirtovės. Rytų Lietuvą nuo kryžiuočių įsiveržimų iš Prūsi­jos pusės Nemuno vidurupyje saugojo Strė­vos, Darsūniškio, Birštono, Punios, Alytaus, Nemunaičio, Merkinės, Pervalko, Perlamo, Gardino ir kt, pilys.

Per kelius amžius susidarė pilių grandinės, dengusios kelius į krašto gilumą. Tai liudija Akmenos (Danės), Minijos, Veiviržo, Ven­tos, Jūros, Dubysos, Nevėžio, Nemuno, Ne­ries, Šventosios paupiuose ir paežerėse iš­likę gausūs piliakalniai. Apie tai pasakoja ir XIII — XIV a. rašytiniai šaltiniai. Didžiausių išbandymų Lietuvos pilys pa­kėlė karo su Kryžiuočių ordinu epochoje. Kryžiuočiai, užkariavę Livoniją ir Prūsiją, XIII a. antroje pusėje šiaurės vakaruose pa­ėmė Kretingos, Įpilties, Griežes, Raktuvės ir Sidabros pilis.

XIV a. pirmoje pusėje, pa­ėmus Pūtvę, Aukaimį, Gegužę, Žemaičių gy­nybos branduoliu tapo Kražių, Medininkų žemės. Žymiausia tvirtovė vakaruose buvo Medvėgalio pilis, įrengta kalvoje žalia aukš­čiausio Žemaičių kalno. Jos gynėjai nuo sa­vo pilies kuorų stebėdavo Girgždutės, Šatri­jos, Žąsūgalos, Paršpilio ir kitas aukščiau­sias Žemaitijos kalvas bei įtvirtinimus. Dū­mų ir ugnies signalais jiems pranešdavo apie artėjantį priešą. Prie žemutinio Nemuno, priešui paėmus Ragainės, Ramigės (Rambyno), Sareikos, Bisėnos ir Kolainių pilis, stipriausius antpuolius šio ruožo gynyboje at­laikė Veliuonos ir Kauno tvirtovės. Rytų Lietuvą nuo kryžiuočių įsiveržimų iš Prūsi­jos pusės Nemuno vidurupyje saugojo Strė­vos, Darsūniškio, Birštono, Punios, Alytaus, Nemunaičio, Merkinės, Pervalko, Perlamo, Gardino ir kt, pilys, o nuo Livonijos ordino puses, nuo Padauguvio krašto centrų dengė Užpalių, Utenos, Tauragnų, Linkmenų, Medilo bei kitos tvirtovės.

Anuomet Žemaičiuose pilys buvo medi­nės, o rytų Lietuvoje — valstybės gynybos branduolyje, buvo nemaža ir mūrinių pilių. Vilniaus (Aukštutinės, Žemutinės, medinės Kreivosios) ir Trakų (Senųjų Trakų, Naujų Trakų pusiasalio ir salos) pilių mūrinius gy­nybinius kompleksus juosė Kauno, Medinin­kų, Krėvos (Krėvo), Geranainių, Lydos, Naugardo (Naugarduko), Gardino mūrinių pilių žiedas.

Mažesnių pilaičių pylimai buvo supilami iš žemės bei suplūkiami iš molio, o stambių tvirtovių pylimai turėjo sudėtingas konst­rukcijas, sudarytas iš įvairiai klotų rąstų. Pylimus buvo galima supilti aukštus ir sta­čiais šlaitais. Tokie pylimai būdavo 10 m su viršum aukščio. Stačius pylimo ir pilies kalno šlaitus kartais dar išgrįsdavo akme­nimis, o žiemą net apipildavo vandeniu, kad apšaltų ledu. Anot kronikų, būdavę, kad priešas į tokį pilies „ledo kalną nepajėgdavo užkopti, nei pyliman užlipti„.

XIII — XIV a. pradžioje Lietuvoje jau buvo statomos mūrinės pilys. Bokštinio, bendraeuropinio pilių tipo požymius galime paste­bėti Medininkų (Vilniaus r.) ir Krėvos pilyse. Toliau buvo tvirtinamos senosios, ne­taisyklingo plano pilys. Antai Gardine Trai­denio laikais priešais pilies vartus pastato­mas apskritas gynybinis mūro bokštas. Vys­tosi lygumų aptvarinės, gardinės pilys. Šiam tipui priklauso ankstyvosios Livonijos pilys. Medininkų (Vilniaus r.) pilis, kurios keturkampį 1,85 ha ploto kiemą juosė 4 akme­ninės sienos.

Čia iš plytų baltišku (vendi­niu) būdu išmūryta tik horizontali juosta sienų išorėje bei kai kurios kitos dalys. Aukštos (15 m) ir plonos (1,8 — 1,9 m) sie­nos tiko tik frontalinei gynybai, kai dar ne­buvo žinomas parakinis ginklas. Didysis kampinis bokštas turėjo gyvenamas patal­pas, iš jo stebėjo apylinkes, saugojo įvažia­vimą. Panašiai pastatytos Krėvos, Lydos, 1362 m. sugriautoji Kauno, Senųjų Trakų pilys. Jų prototipais Lietuvoje, matyt, yra ketur­kampės, su medžio ir žemių įtvirtinimais Ei­šiškių, Rodūnios pilys.

Medines pilis buvo galima greičiau ir pi­giau pastatyti, todėl jas gausiai ir statė, ypač toliau nuo valstybės centro, arčiau priešo teritorijos. Plytos tais laikais buvo brangios, todėl net kryžiuočių valstybėje apsčiai būta ne tik mūrinių pilių, bet ir me­dinių. XIV — XV a. pradžioje medines tvirtoves Ordinas statėsi taip pat Panemunyje, 1337 m. prie Veliuonos kryžiuočių pastaty­toji Bajerburgo pilis, turėjusi būti nukariau­tų žemių centru, anot kronikos, buvo medi­nė, nelabai kaip surišta moliu. Archeologi­niai kasinėjimai tai patvirtino.

Kai atsirado galingesnės apgulimo priemonės ir parakiniai ginklai, t.y. XIV a. pas­kutiniaisiais dešimtmečiais, sienas ėmė mū­ryti žymiai storesnes (3 — 3,5m), o kampuose statyti bokštus, dažniausiai apvalius, iškiš­tus į išorę už sienų linijos, kad gynėjai ga­lėtų iš flangų šaudyti išilgai sienų. Čia ply­tos rišamos gotikiniu būdu. Taip po 1362 m. sugriovimo atstatyta Kauno pilis, tokios XIV a. pabaigoje buvo Vilniaus ir Trakų pusiasalio pilys bei Vytauto pastatytoji Gar­dino pilis. XV a. pradžioje Trakuose Vy­tautas rekonstravo senąją Kęstučio pilį salo­je. Ji tapo naujo tipo gotikine pilimi, gerai apsaugota nuo parakinių ginklų. Tai vie­nintelė tokia pilis ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyniniuose kraštuose, XV a. jos pavyz­džiu statomos pilys Rustoje (Tverės kuni­gaikštystėje) ir Lenkijoje (Mozūrijoje).

Lietuvių pilių stiprumą ne kartą pažymė­jo kryžiuočių kronikos. XIV a. vidurio Bi­zantijos šaltiniai mini, jog Algirdo valstybė buvo gerai sustiprinta pilimis. Algirdo pa­vedimu pilis statė Karijotailčiai iš totorių atimtoje Podolėje, Algirdas pastate mūrinę Vitebsko Aukštutinę pilį, kiek vėliau kunigaikščiai Liubartas, Vytautas ir Švitrigaila pastatė mūrinę Lucko pilį Volynėje. Tvirtos Vilniaus Aukštutinė ir Žemutinė pilys atrė­mė visus Ordino puolimus. Taigi žymiausios Lietuvos pilys visiškai atitiko to meto tech­nikos reikalavimus ir suvaidino didelį vaid­menį, ginant mūsų kraštą. XV — XVII a. pilys buvo toliau pertvarko­mos ir stiprinamos. XVI a. šiauriniame pa­sienyje, aštrėjant Livonijos konfliktui, statomos naujos, stiprinamos senosios Platelių, Upytės, Drūkšių ir kt. pilys. Dauguma jų ap­leistos XVII a, viduryje Švedų karų metu.

Krašto sostinės Vilniaus ir kai kurios kitos pilys buvo ne tik karinio, ekonominio, bet ir kultūrinio gyvenimo židiniai, XVI a, sta­tytuose renesansiniuose Vilniaus Žemutinės pilies rūmuose buvo sukaupti turtingi meno rinkiniai, biblioteka, kurias knygos davė pradžių universiteto bibliotekai. XVII a. čia buvo teatras.

Toliau vystantis artilerijai, prie senųjų bokštų pristatomi nauji gynybiniai įrengi­mai — skliautuoti, puslankiu einantys mūro statiniai apsauginiame griovyje puolančiam priešui išilgai griovio apšaudyti, Pirmas ži­nomas toks Statinys pastatytas XVI a. ant­rojoje pusėje Kauno pilies pietinio bokšto papėdėje, o kiek vėliau kitas — Vilniuje, už miesto sienos, ties Subačiaus vartais.

Pirmoji Lietuvoje naujo pavyzdžio Italų tipo pilis, kuri geriau tiko gintis nuo artile­rijos ugnies, iškilo Biržuose 1575 — 09 m. Jo­je vietoj mūro sienų ir bokštų keturkampio kiemo pakraščiais supilti pylimai, kampuose sukasti bastionai. Pylimų ir bastionų išori­niai šlaitai buvo padengti 2,5 — 3 m storio, 10 — 12 m aukščio mūro kiautu. Biržų pilis tuo melu buvo stipriausia Lietuvos Didžio­joje Kunigaikštystėje. Ji pradėjo naujų šiau­rės – rytų Europos pilių bei miestų įtvirtini­mo raidos etapą, trukusi iki XIX a. 1659 — 69 m. Biržų pilis buvo perstatyta.

Olandų pavyzdžiu buvo atsisakyta nuo mūro kiauto, jį užpylė žemėmis, o aplink kiemą supylė du įvairaus aukščio pylimus. Tilto apsaugai išorinėje apsauginio griovio pusė­je įrengė priešpili (redutą), Biržų pilies kie­me stovėjo puošnūs rūmai. Šonuose — karei­vinės, ūkio, šaudmenų sandėliai, arklidės ir kt. Pilis buvo didikų Radvilų rezidencija, ka­rinė tvirtovė, gynusį Lietuvą nuo švedų.

XVI — XVII a. smulkesni feodalai įtvirtin­tas sodybas – pilaites statėsi iš medžio, o ypač turtingi feodalai, pirkliai, didikai — mūrines rezidencines pilis. Tokios yra renesansinės XVI a. pabaigos Raudonės, 1604 — 10 m. sta­tytos Panemunės (Vytėnų) pilys bei Galšios (Alšėnų) pilis. Jas sudarė stačiakampio kiemo kraštinėse pastatyti 3 — 4 gyvenamie­ji ir ūkiniai korpusai, sustiprinti kampiniais bokštais, iš kurių buvo galima gintis leng­vais parako ginklais. Tokias pilis juosė tvenkiniai. Prienuose XVII a. pastatyta prancū­zų pavyzdžio pilis, kurią švedai sugriovė XVIII a. pradžioje. Vieno korpuso dvaro rūmai – pilis XVII a. buvo pastatyti Raudon­dvaryje.

Bėgo amžiai, keitėsi politinės aplinkybės, technika, kariavimo būdas. Netekusios reikšmės pilys buvo apleidžiamos, nebeatstatomos, o kartais liko nebaigtos statyti (pvz,, Liškiavoje), Karo su Kryžiuočių ordi­nu epochos bei kitų pilių vietoje liko pilia­kalniai. XVI—XVII a. buvo palaipsniui ap­leistos Kauno, Trakų ir Vilniaus pilys. Jos dar buvo remontuojamas, o jų bokštai pri­laikomi gyvenamosioms patalpoms, archy­vams ir pan. Po 1704 m. sugriovimo nebuvo atstatyta Biržų pilis. Rezidencinės pilys pas­kutini kartą suklestėjo XVIII a. pabaigoje — XIX a. pirmojoje pusėje, Tada, pavyzdžiui, buvo pastatyta Tauragės pilis. Tuo metu se­nųjų pilių sienas ėmė ardyti, Jų akmenis ir plytas vartoti statyboms. Taip visiškai že­mės paviršiuje nebeliko Vilniaus Žemutinės pilies griuvėsių.

Išlikę piliakalniai, pilių mūrų liekanos yra vertingi kultūros paminklai, kurie puikiai atspindi epochų istoriją, materialinę kultū­rą, techniką ir liaudies sugebėjimus. Todėl jie saugomi ir restauruojami. Tokie darbai atlikti ir toliau vykdomi Vilniaus. Kauno, Trakų ir kt. pilyse, Čia dabar įkurti muzie­jai. Mokymo įstaigos įrengtos Raudonės ir Raudondvario pilyse. Stiprinami žymiausių piliakalnių šlaitai.

Piliakalniams reikia plačiosios visuomenės ir kraštotyrininkų pa­ramos. Būtina visaip prižiūrėti Ir globoti kiekvieną, ypač netoliese esanti kultūros pa­minklą. Kiekviena iškasta duobė ar koks žemės rausimas piliakalnyje arba jo papė­dėje, taip pat laipiojimas stačiais, griūvan­čiais šlaitais nesugrįžtamai naikina šiuos pa­minklus, jų kultūrinius sluoksnius, drasko žemėje slypinčią seniausios mūsų krašto is­torijos knygą, kurią atskleis ateities archeo­loginiai tyrinėjimai. Tada, gal būt, naujoje šviesoje išvysime ir piliakalniuose slypinčią didvyrišką epochą, kai, anot kronikininko Dusburgo, „nuo pilies sienų kraujas tekėjo tarsi patvinęs vanduo.”

Tad globokime, mylėkime ir lankykime šiuos vertingus kultūros paminklus.

Romas Batūra / Mokslas ir gyvenimas 1969 m. nr. 04. p. 7 – 11.