Alsėdžių piliakalnis

Alsėdžių piliakalnis

Alsėdžių piliakalnis Žvėrinčius – piliakalnis Plungės rajono savivaldybės teritorijoje, Alsėdžiuose, Alsėdžių seniūnija. Pasiekiamas nuo centro pavažiavus 300 m Alkų link, yra 100 m į kairę, vakaruose.

Piliakalnis įrengtas bevardžio Sruojos intako (dab. tvenkinys) dešiniajame krante esančioje kalvoje. Aikštelė keturkampė, orientuota šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, 18 m ilgio, 40 m pločio. Jos vakarinėje pusėje yra 1,5 m aukščio, 12 m pločio pylimas. Šlaitai statūs, 8­-9 m aukščio.

Piliakalnis apardytas: rytinė aikštelės dalis nukasta, šiaurinis šlaitas eroduotas. Aikštelė dirvonuoja, šlaituose auga lapuočiai. Šiauriniame šlaite įrengti suoliukai estradai. Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – XIII a.

1 km į šiaurę yra X a. – ­XIII a. senkapis.

Istorija

Alsėdžiai (Alizeyde, Alileide) rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minimi 1253 m. Kuršo žemių dalybų tarp Ordino ir Rygos arkivyskupo sutartyje. Alsėdžiai buvo viena iš 8 Ceklio žemę sudariusių pilies apygardų. Manoma, kad Alsėdžių piliakalnis galėjo būti 1421 m. įsteigtos Žemaičių vyskupystės vyskupo Motiejaus I dvaro rezidencijos vieta (Žulkus V., Gardai ir Plateliai XIII – XVI a., Lietuvos katalikų mokslo akademijos metraštis. T. 25, Vilnius 2004, p. 370 – 371). Manoma, kad pagrindinė gyvenvietės vieta buvo į pietus nuo piliakalnio, į vakarus nuo Sruojos upės. Pagrindinėje aikštėje yra Alkos kalnas, ant kurio 1679 m pastatyta medinė varpinė, o 1793 m. medinė Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo bažnyčia. Žemaičių vyskupams miestelis priklausė nuo 1421 m. iki 1850 m. 1475 – 1476 m pastatyta Alsėdžių bažnyčia, įkurta parapija, prie rezidencinio dvaro išaugo miestelis. Alsėdžiai pažymėti 1526 m. B. Vapovskio ir 1613 m. LDK
žemėlapiuose.

Ties Alsėdžių piliakalniu buvo rastos dvi Romos imperijos (Antonijaus Pijaus) monetos ir viena 1343 m. skandinavų moneta.

Legendos ir padavimai

1927 m. Tautininkų balso 23-ajame numeryje (p. 6-7) yra išspausdintas J. Aleliūno straipsnis „Alsėdžiai”:

Patekus į Al­sėdžius, tenka gėrėtis jų puikia gamta, čia iš rytų — Sruojos, iš vakarų — Alkos ir iš šiau­rės pusės Keidūno upės vingiuoja apsupdamos žaliumyne paskendusį Alsėdžių miestelį. Pačiame miestely ant Alkos upės kranto yra aukštas, labai gražus ir turtingas liaudies pa­sakomis Žvėrių kalnas, ant kurio žemaičių vy­skupo J. Gedraičio buvo pastatytas nedidelis muziejaus namelis, kuriame buvę sudėti seno­vės lietuvių darbo liekanos.

Apie Žvėrių kalną yra toksai padavimas: XIX šimtmečio pradžioje, žemaičių vysk. J. Gie­draičiui gyvenant Alsėdžiuose pas jį lankyda­vosi tų laikų žemaičių kalbos mylėtojai: Dio­nizas Poška, Antanas Klementas, Silvestras Va­liūnas ir kiti. Žemaičių jaunimas turėjo įprotį kas metai Šv. Jono vakare susirinkti Žvėrių kalne ir susikūrę didelę ugnį linksmintis. Vie­ną kartą vysk. Gedraitis pasakęs bažnyčioje, kad jaunimas surinktų įvairių senovės liekanų ir Šv. Jono vakare sueitų pas jį į dvarą. Tada ne tik Alsėdžių, bet ir kitų apylinkių jaunuomenė didžiais būriais pribūna Šv. Jono vakare pas vysk. Giedraitį. Tuo laiku atvykęs ir Dio­nizas Poška, kuriam jaunuomenė įteikė seno­vės lietuvių darbo liekanas, Antanas Klemen­tas ir Silvestras Valiūnas ir visi kiti nuvykę kartu ant Žvėrių kalno.

Čia jie žaidę, dainavę žemaitiškas liaudies daineles, pasakoję pasa­kas ir kita, o vyskupas J. Gedraitis su savo kolegomis klausėsi su didžiausiu įdomumu. Po to Dionizas Poška sakęs labai gražią patrijotišką prakalbą; dėkojęs jaunuomenei už rinkimą se­novės liekanų ir raginęs mylėti savo žemaičių kalbą, jų papročius. Baigiant Dionizai Poškai kalbėti, pribuvę du rusų žandarai iš kurių vienas išgirdęs Poškos raginimą nepasiduoti rusų ir lenkų kalbos įtakai labai įsierzino ir, žiūrėdamas į Dionizą Pošką pasakęs: „Ach vi zvėri, zvėri čto vi zdies dėlajetė”. Tada Dio­nizas Poška pasakęs jaunuomenei, kad rusas pavadino mus žvėrimis, tad ir šitas kalnas ant kurio mes stovime nuo šio laiko tebūnie vadinamas Žvėrių kalnas. Poškos atminimui ir šiandien tas kalnas tebėra vadinamas Žvėrių kalnu.