Veiviržėnų piliakalnis – kur Mildai aukota

Veiviržėnų piliakalnis

Veiviržėnų piliakalnis su gyvenviete – piliakalnis Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje, prie Veiviržėnų miestelio, Veiviržėnų seniūnija. Pasiekiamas keliu Veiviržėnai – Balsėnai pravažiavus Veiviržą, pakilus iš jo slėnio, pasukus į dešinę pietų kryptimi pro čia esančius ilgus barakus ir pavažiavus lauko keliuku 400 m, yra neprivažiavus sodybos, priekyje, dešinėje – matyti grioviu apsupta papilio aikštelė.

Veiviržėnų piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, Veiviržo kairiajame krante. Aikštelė trapecinė, pailga rytų – vakarų kryptimi, 37 m ilgio, 34 m pločio rytiniame gale, 11 m pločio vakariniame gale, žemesniu vakariniu galu. Jos rytiniame krašte supiltas 3 m aukščio, 20 m pločio pylimas, kurio išorinis 5 m aukščio šlaitas leidžiasi į čia buvusį griovį ir už jo esantį papilį. Papilio aikštelė keturkampė, orientuota rytų – vakarų kryptimi, 35 m ilgio, 70 m pločio. Aikštelės pietiniame krašte supiltas 0,3 m aukščio, 6 m pločio pylimas, kurio išorinis 1,3 m aukščio šlaitas leidžiasi į čia buvusį griovį, už kurio yra antras 0,8 m aukščio, 8 m pločio pylimas.

Šiaurinėje pusėje papilys nuo gretimų aukštumų atskirtas 8 m pločio, 4 m gylio grioviu, rytuose besijungiančiu su natūralia dauba. Šlaitai statūs, 15 m aukščio. Šlaitai į Veiviržo slėnį nuslinkę. Piliakalnis apaugęs lapuočiais medžiais, papilio aikštelė dirvonuoja.

Kaip ir dauguma Lietuvos piliakalnių, Veiviržėnų netyrinėtas, nors dar 1905 m. archeologas Liudvikas Kšivickis (1859–1941) aikštelėje fiksavo 45 cm storio kultūrinį sluoksnį. Vadinasi, seniausia Veiviržėnų istorija dar neparašyta. O ji turėtų būti vėliausiai iš I tūkst. – XIII a. Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1963 m. atliko Lietuvos istorijos institutas.

Legendos ir padavimai

Apie piliakalnį žinomi 3 padavimai. Pasakojama, kad šis kalnas – buvusi pagonių kulto vieta, joje degė amžinoji ugnis arba buvo aukojama deivės Mildos garbei. Vienas iš įdomesnių pasakojimų:

„Žuvieda, ka eje er sopile tos kalnas. Ka keta karta tas žuvieda vaiks i perštene iskišis parneše mūso žmones, rada barant. Ta tievu saka anam: Vaikele, ates laika – tuoki žmones kalks“. Tuiki dabar er besam“. Ti žuvieda išejan par Vuokiteja i Švedije“

Lietuvių tautosakos Rankraštynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, pasakojo Ona Vernickaitė iš Veiviržėnų, užrašė N. Vėlius 1962 m.