Antkalnio piliakalnis: žemaičių gudrybės pergalė

Antkalnio piliakalnis

Antkalnio piliakalnis su gyvenviete, Gribžinių piliakalnis, Pilalė – piliakalnis Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje, prie Antkalnio kaimo, Dauparų-Kvietinių seniūnija. Pasiekiamas iš plento Gargždai – Jokūbavas (216) Gribžiniuose pavažiavus 2,4 km Antkalnio link į rytus iki kelio galo, pasukus į kairę šiaurės kryptimi, už 330 m, yra dešinėje, už sodybos į šiaurę 50 m matyti beržynėlis.

Antkalnio piliakalnis įrengtas Minijos dešiniajame krante esančiame aukštumos kyšulyje. Aikštelė trikampė, pailga pietvakarių – šiaurės rytų kryptimi, 44 m ilgio, 30 m pločio pietvakariniame gale. Čia supiltas 26 m ilgio, 3,5 m aukščio, 28 m pločio pylimas, kurio išorinis 5 m aukščio šlaitas leidžiasi į kiek išlenktą 8 m pločio, 1,5 m gylio griovį. Šlaitai statūs, iki 30 m aukščio. Pylime randama stambių degėsių. Antkalnio piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – XIII a.

Aikštelė ir pylimas apardyti apkasų, lapių urvų. Piliakalnis apaugęs lapuočiais medžiais.

Į pietvakarius nuo piliakalnio 0,7 ha plote yra papėdės gyvenvietė.

XX a. pradžioje, kaip teigia Liudvikas Kšivickis, piliakalnį bandė kasinėti baronas Renė, tačiau šių tyrimų rezultatai nežinomi. Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1963 m. atliko Lietuvos istorijos institutas.

Legendos ir padavimai

Štai koks padavimas yra žinomas apie šį piliakalnį: „Labai seniai kažkokie priešai nukariavę tą piliakalnį ir patys jame apsigyvenę. Gyvendami piliakalnyje, jie nežmoniškai skriaudę aplinkinius gyventojus. Atiminėdavę iš jų turtą, savo arkliais nuganydavę javus, pievas ir laukus. Dėl to ne kartą juos žemaičiai mėginę iš tenai išguiti. Tačiau jiems nieko nepadarydavę. Kai tik priešai pamatydavę prisiartinant žemaičius, tuoj visi sulįsdavę urvu į tą kalną, užsirakindavę duris ir nei vieno neįsileisdavę. Urvas buvęs labai siauras, kad juomi tik po vieną žmogų tegalėdavę lįsti. Kai tik koks drąsesnis žemaitis mėgindavęs lįsti, tuoj jį priešai nukaudavę ir negyvą išmesdavę.

Galų gale vienas gudruolis žemaitis sugalvojęs tokį būdą, kuriuo pasinaudojus būtų galima savo priešus išnaikinti. Tuoj žemaičiai ir pasinaudoję. Surinkę kelias dešimtis pačių geriausių žemaitukų – eržilų, atvedę ir paleidę prie jų priešų arklių, kurie ties tuo kalnu ganėsi. Patys žemaičiai pasislėpę antroje to kalno pusėje. Geri žemaičių eržiliukai tuoj pradėję kelti triukšmą su priešų arkliais. Priešai išgirdę, kad kažkas dedasi tarp jų arklių, išlindę keli pažiūrėti. Bet pamatę, kad joks pavojus nė iš kur negresia, išlindę ir kiti. O pasislėpusieji žemaičiai puolę juos ties kalnu iš abiejų pusių ir visus iki vieno išmušė. Jų arklius ir kitas gėrybes pasiėmė sau“

Pleškys, 1927, p. 477–478; kiek redaguotas variantas: Kviklys, 1968, p. 353