Ašvos akmuo – velniško žavesio auka

Ašvos akmuo

Ašvos akmuo kitaip dar vadinamas Vilkų kampo akmeniu randasi Šliutės rajono savivaldybės teritorijoje, Švėkšnos seniūnijoje, 5 km į pietryčius nuo Švėkšnos, prie kelio Švėkšna-Žemaičių Naumiestį kairėje pusėje. Pietiniu kaimo pakraščiu teka upė Ašva, kuri kaimo teritorijoje įsilieja į Ašvą.

Ašvos upėje yra didžiulis riedulys – Ašvos akmuo (4,5 x 4,7 x 3,5 m; tūris apie 30m³; svoris apie 80 m.).

Dešiniajame upės Ašvos krante, upės vingyje, netoli Ašvos akmens yra Alkos kalnas liudijantis čia buvus senovės lietuvių Kulto vietą. Šalia yra gilėjanti griova su srovenančiu šaltiniu, kuris tikriausiai ir yra Lietuviškoje Enciklopedijoje minimas Alkupio upelis (Ašvos intakas).

Vakarinėje kaimo dalyje yra kapinynas Kapų kalnas, tyrinėtas 1968 metais. Jo radiniai byloja, kad čia gyventa jau III a. 2005 metais čia pastatytos keturios ąžuolinės skulptūros: „Kario“ (V. Bliūdžius), „Bičiaus“ (R. Sūdžius), „Krivio“ ir „Perkūno“ (P. Balsys).

Legendos ir padavimai

1973 metais Šilutės rajono laikraštis išspausdino S. Girčiaus užrašytą legendą Ašvos akmuo: Velnias nešdamas akmenį, pamatęs upėje besimaudančią gražuolę merginą. Akmenį išmetęs, o pats ėmęs jai meilintis. Jis buvęs didelis gražbylys, poetas tarp velnių, tad susukęs merginai galvą. O kas velnišką meilę patyrė – tas jau tarp žmonių nebe žmogus. Ašva (toks buvęs merginos vardas) nieko nebegirdėjo ir nieko nebematė, tik akmenį, upę ir jį prie akmens. Daug metų ji ten mylėjosi su velniu, o pasenusi ir pasidariusi nebegraži, nušokusi nuo to akmens ir nusiskandinusi.

Tačiau remiantis 1920 metų mokytojo Antanas Klumbio užrašytais atsiminimais, kur jis nurodo, domėjęsis šiuo akmeniu, jo istorija, legendomis, bet ten gyvenę žmonės nieko jam negalėjo papasakoti.