Bilionių piliakalnis
Bilionių piliakalnis, Švedkalnis, Šventkalnis
Bilionių piliakalnis
Adresas
Bilionių piliakalnis. Žemėlapyje pažymėta tiksli piliakalnio vieta
GPS
55.5969722, 22.3214444
Bilionių piliakalnis
Bilionių piliakalnis – kitaip dar vadinamas Švedkalniu ar Šventkalniu, yra Šilalės rajone, netoli Laukuvos miestelio. Tai viena iš spėjamų Pilėnų lokalizacijos vietų.
Ant piliakalnio iškirsti menkaverčiai medžiai ir krūmai, todėl gerai matomos jo formos. Iš tolo atrodo, kad tai dvi viena ant kitos pastatytos piramidės suapvalintais kampais. Piliakalnį iš visų pusių juosia miškai ir pelkės.
Ant jo užkopę, kaip ant delno pamatysime gerą lopą žemaičių žemės. Netoliese, pietvakarių pusėj, stūkso Padievyčio kalno kupra, šiauriau — dunkso Medvėgalis, o nuo jo į vakarus, už Paršežerio, — glūdi Paršpilis. Tai priešakinė grandis tvirtovių, padėjusių gintis nuo Žemaitijos gilumon besiveržiančių kryžiuočių.
Kiek akys užmato — tyvuliuoja pelkės, tarp kurių vinguriuoja Rangio (Rungio) ir Sartės (Sartalės) upeliukai, o pietuose telkšo baigianti užakti Burkalės ežerėlio akis. Dalis šitų balų buvo vadinamos Šventpelke.
Ši aukštuma, pakilusi virš jūros lygio 203 metrus, susidaro iš dviejų kalvagūbrių, kuriuos jungia šiaurės pusėn įlinkusi siaura juosta. Todėl stovėdami iš pietų pusės kalno centre, matome tarsi taisyklingos formos didžiulius milžino akinius. Viršūnėje stiebiasi į viršų jaunos liepaitės, o šiauriniai ir rytiniai šlaitai apaugę pavieniais svyruokliais beržais bei kitais medžiais. Jie neužstoja reginio ir drauge puošia piliakalnį.
Švedkalnio šlaitus žmonės nuarė, dėl to jie prarado pirmykštę išvaizdą ir prasmę. Rytinė viršūnė išlaikė dalį senojo piliakalnio bruožų. Viršuje dar dabar matyti taisyklinga, beveik keturkampė aikštė su pylimo žymėmis rytiniame gale, o žemiau eina statūs penkių–šešių metrų aukščio šlaitai ir dalis išlikusių dešimties–dvidešimties metrų pločio terasų.
Bilionių piliakalnio istorija
XX amžiaus pradžioje dvi žemėliau išsidėsčiusios terasos buvo nevisai nuartos ir tebeturėjo gana ryškius kontūrus. Todėl piliakalnis priminė tarsi laiptuotą piramidę su lygia viršūne. Čionai pasitaikė rasti gintarinių karolių, senų molinių puodų šukių, anglių. Tai rodo, kad pietinėje pašlaitėje jau žiloje senovėje yra buvusių sodybų.
Senovėje šie liūnai buvo kliūtis priešams prasigauti iki piliakalnio. Tačiau kronikos kovų ties šiuo piliakalniu nemini, ir XIII–XIV amžių šaltiniuose jo vardo nerandame. Gal tuo metu pilies jau nebuvo, o gal ji tada kitu vardu vadinta. Manoma, kad XVII ar XVIII amžiuje karų su švedais metu ši kalva buvo patogi stebėjimo, o gal ir šaudymo iš anų dienų pabūklų vieta. Vietos gyventojai dar ir dabar vakarinį kalvagūbrį vadina Švedkalniu, kai rytinį — Bilioniais.
Šį piliakalnį amžiaus pradžioje lenkų ir rusų kalbomis yra plačiai išgarsinęs archeologas Liudvikas Kšivickis (1859–1941), kurio knyga „Žemaičių senovė“ 1928 metais buvo išleista lietuvių kalba. Tik, deja, menku tiražu, todėl šiandien yra tapusi retenybe. Kauno valstybiniame istorijos muziejuje yra išlikusi ir dalis šio archeologo užrašų, iš kurių matyti, kad piliakalnyje jis buvo iškasęs kelias nedideles duobes. L. Kšivickis pažymi, kad Bilionai yra be galo originalus dalykas ir neabejotinai priklauso įdomiausiems piliakalniams ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje — kaip priešistorinis paminklas. Žemaitijoje iš visų piliakalnių būtent Bilioniai autentiškiausiai į mūsų dienas atkelia istorinę praeitį.
Tų tyrinėjimų metu net viršutinė aikštė jau buvo ariama. Status šlaitas neleisdavo žemariui ant jo užvažiuoti. Taigi, žagrę valstiečiai užsinešdavę, mėšlą užkeldavę kibirais, o nupjautų javų pėdus žemyn leisdavę virve…
Štai paskutinės žinios iš naujausių archeologinių atradimų. „Draugo“ laikraščio 2017 metų spalio 19 dienos numeryje paskelbta informacija „Archeologai tikisi suradę Pilėnus“. Jos tekstas toks: „Radiniai Bilionių piliakalnyje, Šilalės rajone, pranoko archeologų lūkesčius. Juos dar turės ištirti specialistai, tačiau Klaipėdos universiteto mokslininkai įsitikinę, kad gali pasitvirtinti hipotezė, jog senieji Pilėnai buvo įsikūrę būtent Bilionių piliakalnyje (…).
Pilies liekanos aptiktos metro gylyje. Viršutiniame pilies sluoksnyje rasta to laikotarpio metalinė sagtis, lipdytosios keramikos šukių, yla.
Rasti sudegę kaulai, grūdai, nemažas sluoksnis sienų degėsių tik patvirtina, kad šioje vietoje stovėjusi pilis buvo sudeginta.
Pagal istorinius šaltinius, šaltą 1336-ųjų žiemą, kryžiuočiams užpuolus kunigaikščio Margirio vadovaujamą Pilėnų pilį, jos gynėjai sudegino pilį ir patys žuvo liepsnose.
Archeologinius radinius dar tirs specialistai. Tačiau, pasak daktaro G. Zabielos, jie surinkę tiek duomenų, jog atmesti, kad čia ne Pilėnų vieta, bus sunku“.
Legendos ir padavimai apie Bilionių piliakalnį
Žmonės tuo metu žinojo dar daug įvairių pasakojimų. Daugelis buvo įsitikinę, kad kalne tebėra požemiai, kuriuose kadaise švedai gyveno… Netgi iškastas duobes užpildami, žmonės kalbėję, kad reikia jas užversti, kad švedams vanduo į vidų netekėtų…
Daug buvo pasakojama apie kažkur seniau šlaite buvusias geležines duris į kalno požemius, apie buvusią skylę, į kurią vaikai įkrisdavę ir pražūdavę. Todėl skylę į požemius užvertę akmenimis ir taip užlyginę, kad ir vieta dabar jau nežinoma.
O kiek čia seniau vaidendavosi! Pasirodydavo įvairūs ponai, kažkokios baidyklės, kurios kartais ožius pasikinkiusios atbulos važiuodavo… Plačiai buvo žinomas pasakojimas, kad Burkalės ežerėlyje švedai nuskandinę auksinį stalelį ir dvi aukso kėdes, o gal ir kitus turtus. Kiekvienam, atsilankiusiam prie Bilionių, gali susidaryti įspūdis, jog stovi prieš senovėje sukurtą piramidės išvaizdos tvirtovę. Vaizdas būtų dar pilnesnis, įdomesnis, paveikesnis, jei žemariai nebūtų apniokoję senovės žemaičių rankomis aplink visą kalną supiltų ir suformuotų šlaitų bei terasų, ypatingai pietinės ir vakarinės jų dalies.
Kadaise švedai liepė apylinkių žmonėms tą kalną supilti. Ant kalno švedai ir gyveno. Švedų kareiviai naktimis kalno viršūnėje dainuodavo ir šūkaudavo, išbraidydavo žmonių javus ir pievas. Kartą pas vieną ūkininką nakvojo pavargėlis. Jis patarė, jog norint švedų atsikratyti, ant kalno reikia paleisti baltą arklį, aprištą raudona medžiaga. Gyventojai jo paklausė ir vakare paleido arklį. Švedai, pamatę raudoną spalvą, nujojo į pakalnę ir daugiau nebepasirodė.
Viename padavime pasakojama, kad iš kalno iškyla prašmatnūs vežimai, kinkyti ožiais, o juose sėdi kažkokios baidyklės. Keisčiausia, jog ožiai bėga į priekį, o vežimai važiuoja atgal.
Atvykęs į Bilionių piliakalnį keliautojas pirmiausia pajunta jo neįprastą formą ir aplinkos mastelį. Net ir iš toliau kalnas atrodo ne kaip paprastas piliakalnis, o veikiau tarsi didžiulė, žmogaus rankomis suformuota žemės piramidė. Artėjant prie jo vis labiau atsiveria stačios šlaitų linijos, terasų fragmentai ir dvi kalvos viršūnės, kurios iš tikrųjų sudaro savitą, Lietuvoje retai sutinkamą piliakalnio siluetą. Takas į viršų nėra ilgas, tačiau kylant galima pajusti, kaip piliakalnis pamažu iškyla virš aplinkinių miškų ir pelkių – būtent tokia vieta kadaise buvo ideali gynybai ir stebėjimui.
Užkopus į viršų atsiveria platus ir labai žemaitiškas kraštovaizdis. Vėjuotą dieną čia ypač jaučiamas aukštumos pojūtis – horizontas nusidriekia toli, o akys ima ieškoti kitų garsių Žemaitijos kalvų. Iš viršaus galima atpažinti Medvėgalio kryptį, Padievyčio kalną, o tolėliau – Paršpilį. Tokia panorama leidžia suprasti, kad piliakalniai kadaise sudarė savotišką gynybinę sistemą, kurioje vienas kalnas galėjo matyti kitą.
Pats piliakalnis šiandien gana atviras – menkaverčiai medžiai ir krūmai iškirsti, todėl aiškiai matosi šlaitai, terasų liekanos ir aikštės forma. Vaikštant viršuje galima įsivaizduoti buvusią pilies vietą: čia galėjo stovėti medinės sienos, bokštai ir gyvenamieji pastatai. Vietomis dar pastebimos pylimų žymės, o žvelgiant į šlaitus nesunku įsivaizduoti, kaip sunku būtų buvę priešui į juos įkopti.
Bilionių piliakalnis keliautojui palieka ir tam tikrą paslaptingumo įspūdį. Net ir šiandien pasakojama apie kalno požemius, paslėptus lobius ar keistus regėjimus, kuriuos esą matydavo senieji gyventojai. Todėl vaikštant po kalną dažnas nejučia prisimena Pilėnų istoriją – dramatišką 1336 metų pasakojimą apie Margirio pilį ir jos gynėjus. Jei iš tiesų būtent čia stovėjo Pilėnai, tuomet šis ramus, vėjų gairinamas kalnas yra viena tragiškiausių Lietuvos istorijos vietų.
Dėl to Bilioniai lankytojui yra ne tik gražus kraštovaizdžio objektas, bet ir vieta, kur susilieja istorija, legendos ir archeologiniai atradimai. Užlipus ant piliakalnio dažnam kyla jausmas, kad stovima vietoje, kur praeitis vis dar labai arti – tereikia įsižiūrėti į šlaitus, vėjyje siūbuojančius beržus ir tyliai aplink tyvuliuojančias pelkes.
0 atsiliepimas apie „Bilionių piliakalnis“