Burbaičių piliakalnis

Burbaičių piliakalnis

Burbaičių piliakalnis su gyvenviete arba Piliukas – piliakalnis Kelmės rajono savivaldybės teritorijoje, prie Burbaičių kaimo, Kražantės dešiniajame krante, ties santaka su bevardžiu upeliu. Pasiekiamas keliu Kelmė – Johampolis, yra 200 m į kairę šiaurės kryptimi, išvažiavus iš miško, už sodybos.

Piliakalnis yra sudėtingos konfigūracijos, elipsės formos, net 24 m aukščio, 120 m ilgio ir 80 m pločio. Šlaitai į Kražantę ir upelį statūs, iki 49°, apie 24 m aukščio. Piliakalnio viršuje yra beveik apskrita 18 m skersmens aikštelė; ją iš rytų ir pietų juosia pylimas, kurio aukštis nuo aikštelės 9,5 m, iš išorės – 10 m. Piliakalnio pietryčių papėdėje yra apie 30 m ilgio, 15 m pločio ir apie 1,5 m gylio griovys. Vakariniame šlaite, apie 14,5 m žemiau viršutinės aikštelės – antra 18 x 20 m dydžio aikštelė. Vakarinėje dalyje – gili dauba, prigriozdinta milžiniškų akmenų luitų. Petras Tarasenka knygoje „Pėdos akmenyje“ (Vilnius, 1958 m.) pakilesnėje pietinėje piliakalnio pusėje nurodė buvus didoką akmenį su žmogaus pėda. Piliakalnio pietryčių papėdėje rasta senovės gyvenvietės liekanų.

Piliakalnis apaugęs smarkiai praretintais lapuočiais. 1992-1994 m. sustabdyta šlaito į Kražantę erozija, į pylimą įrengti laiptai, priešais piliakalnį padaryta lauko estrada.

PR piliakalnio papėdėje 3 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta lygios ir grublėtos keramikos.

Istorija

Manoma, jog senovės gyvenvietė buvo pietrytinėje piliakalnio papėdėje. Tai patvirtinantys radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Padavimai ir legendos

Bėgant laikui, pamiršta piliakalnį čia supylusi baltų gentis ir jos vardas. Pamiršta ir tai, jog piliakalniai atlikdavo gynybinę funkciją. Todėl Piliukas apipintas legendomis. Vienose pasakojama, kad piliakalnį, kepurėmis nešdami smėlį, supylė praeidami švedai. Kitose, kad pro Burbaičius keliavęs milžinas. Atsisėdęs pailsėti. Iš savo bato iškratęs smėlį. Toje vietoje ir likęs pylimas. Trečioji legenda byloja, kad kalne milžinai užkasė bažnyčią. Senovėje piliakalnio viršuje buvusi skylė. Jeigu kas įmesdavęs į tą skylę akmenį, šis išlėkdavęs į viršų.

***

Piliukas plačiai žinomas savo padavimais ir legendomis. Kartą gilioje senovėje per Žemaičių kraštą keliavo neregėto ūgio milžinas. Pavargęs atsisėdo pailsėti ant stataus Kražantės kranto, ten, kur dabar yra Burbaičių kaimas. Čia milžinas nusiavęs didžiulę, lyg koks laivas klumpę ir išpylęs prisisėmusios žemės. Iš tos žemės pasidariusi kalva, vėliau Piliuku pavadinta. Kovų su priešais metais ją žemaičiai pavertę piliakalniu: kalvą atlyginę, nukasę viršūnę ir ten pastatę medinę pilį, aplink supylę pylimą, iškasę gynybinį griovį.

L. Kšivickis „Žemaičių senovėje“  rašė, kad ant Burbaičių pilikės buvusi bažnyčia, kuri prasmegusi į žemę, esą dar ir dabar kartais girdėti iš po žemių giedant gaidį. Kažkas mėginęs kasti kalną nuo Kražantės pusės, bet kitą dieną viskas buvę užversta. Žmogus vėl kasęs, bet jo darbas nuėjęs veltui. Žmogus įtaręs kažkokių šmėklų darbą, persigandęs ir liovęsis kasęs.

Piliuko žiląją senovę mena kitoje Kražantės pusėje buvęs Žirginės, vėliau sulenkintas į Kaniūkus, kaimas, kuriame gyvenę šios pilies raitininkai.

***

Padavimai sako, kad čia yra nugrimz­dusi švedų bažnyčia. Naktimis čia vaidinasi, skambiną varpais. Kas buvęs nuėjęs naktį, tą vaiduokliai išviję, laidydami grumstais.

Graži istorinė vieta „Piliukas”

Važiuojant nuo Kelmės Šiaulių link, dešnėje plento pusėje, ties Padubisių dv. randasi dešiniame Kražantis krante, gan gražioj vietoj, švedų supiltas, (žmonių padavimais) garsus „Piliukas“. Pastarasis yra ant vieno Kražantės pakrančio kalnų iškyšulio, beveik visai neprieinamoje vietoje. Kiek prieinamesnis jis yra tik iš rytų pusės. Iš visų kitų pusių yra apaugęs tankiais krūmais ir didokais medžiais. Pakalnėje, pietų pusėje, guli gan didokas akmuo; vakarinį jo šoną nuolat plauna liūdnai čiurlendamas klampus upelis. Žmonėse „Piliukas“ labai garsus savo įdomiais padavimais. Paklaustas vietos gyv. Kudžma, pasakė: yra nugrimzdusi švedų bažnyčia. Naktimis čia vaidinasi; kai arklius ganydamas kartą atėjau pas „Piliuką“, tai mane baisūs vaiduokliai nuvijo“. (Patyręs prieš 40 metų).

Pažymėtina, kad Piliukas“ iki šiam laikui beveik visai nėra atkasinėtas. (!) Gal būt, čia įtakos turi padavimai, kurių apie jį yra daug. Reikėtų tokias brangias istorines vietas nepamiršti — neapleisti. Mūsų archeologams būtina pareiga susirūpinti.

Reikalui esant, minėto „Piliuko” atvaizdą nuotrauką galimą gauti pas VI. Šaulį, Kelmėje.

VI. Bemokslis. Graži istorinė vieta – “Piliukas” // 89 Šiaulių naujienos. – 1928, kovo 11, p. 3.