Dievytis

Dievytis

Dievytis – ežeras vakarų Lietuvoje, Šilalės rajone, apie 4 km į pietus nuo Laukuvos. Ilgis iš vakarų į rytus 0,83 km, plotis iki 0,81 km.

Nuo Šilalės keliaujant Laukuvos link, prieš pat Šiauduvos gyvenvietę, jau iš tolo dešinėje kelio pusėje išvysi aukštais medžiais apaugusį  Dievyčio piliakalnį. Už Šiauduvos – Dievyčio ežero akis… Dievytis nei ilgas, nei labai platus – iš viso 33 ha. Giliausia ežero vieta – 15 metrų. Į Dievyčio ežerą įteka Jautakio ir Šventupio upeliukai, o išteka vienintelė upelė Yžnė.  Čia gausu žuvų. Kartais užkimba tokių stambių lydekų, kad būna sunku ir ištraukti, ypač žvejojant iš valties. Gerai kimba ešeriai, karosai, kuojos, net lynai kartais patampo meškerę… Dievytis su aplinkinėmis kalvomis ir miškeliais yra Padievyčio landšaftinis draustinis.

Istorija

Ir dabar nemaža dalis ežero pakrančių apaugusi mišku, o istoriniai šaltiniai byloja, jog kadaise Padievyčio miške žemaičiai kūrenę šventąją ugnį ir aukoję pagoniškas aukas dievams. Ir tai darydavę ant Dievyčio piliakalnio. Kalnas, kurio aukštis 40 metrų, tarsi saugo savo šešėliu ežerą nuo vėjų ir audrų, nuo karštų vasaros saulės spindulių. Todėl ir ežero vanduo ties piliakalniu ir vasarą būna vėsokas. Per Ežerviečio pelkę į Dievyčio piliakalnį vingiuoja siaura kūlgrinda ir net iki XIX amžiaus vidurio kalno papėdėje gulėjo apeiginis akmuo. Kūlgrinda tarnavusi žemaičiams, kai juos puldavę kryžiuočiai, švedai. Taigi, važiuojant nuo Šilalės link Laukuvos malonu praleisti dienelę ar bent valandą, kitą prie legendomis apipinto ir mūsų tautos dainiaus Maironio apdainuoto ežero ir piliakalnio. Juk tai šventa ir garbinga, mūsų protėvių išvaikščiota vieta.

Legendos ir padavimai

Labai įdomi legenda apie Dievyčio ežerą. Sako, kad toje vietoje, kur dabar tyvuliuoja Dievytis, buvusi pieva. Net kažkokia koplyčia joje stovėjusi, o pats Dievyčio ežeras buvęs toliau į pietus. Kartą žmonėms pievoje grėbiant šieną ėjęs pro šalį kažkoks tamsiai apsirengęs žmogelis ir taręs: „Žiūrėkit, jūsų pieva jau smenga gilyn žemėn. Greitai nebe šieną, o vandenį grėbstysit…“ Žmonės pradėjo iš to „pajuodėlio“ juoktis: „Bene  pats koks milžinas būsi ir mūsų pievą ežeru paversi?..“ O nepažįstamasis dargi pataręs: „O jūs nesijuokit, tik greičiau bėkit iš pievos!“ Staiga dangų perskrodęs stiprus perkūnas, o ežeras pakilęs į orą ir su baisiu ūžesiu nusileidęs ant pievos. Sykiu paskendo ir toji koplyčia. Tas žmogelis kažkur dingo, o išsigandę žmonės ėmė baisiausiai „dyvitis“, kaip žemaičiai sako, kaip čia taip galėjo atsitikti… Nuo tada ir ežeras pavadintas Dyvičio vardu, bet laikui bėgant šį ežerą žmonės lyg ir sudievino, pradėdami jį vadinti Dievyčio ežeru. Na, o senoji ežero vieta ir dabar dar vadinama Ežervyčio (Ežerviečio) pelke.

Pasak dar vieno, panašaus padavimo, senieji pasakoja, kad senovėj Dyvičio ežero vietoj buvusios pievos, kurias žmonės šienavę. Vieną gražią vasaros dieną, žmonėms šieną piaunant, ta pieva pradėjo leistis gilyn. Žmonės dirbo, į tai nežiūrėdami. Kai pieva giliai įsileido į žemę, pradėjo rastis vanduo. Netrukus vandens atsirado iki kelių. Žmonės bėgo iš tos lankos. Išbėgę pradėjo dyvytis. Kai lanka pribėgo vandens, pradėjo vadinti ežeru, kuris gavo vardą Dievytis. Nuo ežeriuko ir kaimas gavo vardą Padyvitis.

Kadaise grožėdamasis Dievyčio ežero blizgesiu bei toli nusidriekusiais laukais ir kloniais, Maironis paraše poemą „Dyvitis”.

„Nuo Alkų ir Piliakalnio, –
susimąstęs pasakiau:
– Vežk mane pro Aukštagirį
ir pas Dyvitį veikiau“.
„Ar ne aukso užžavėto
sveikas ten ieškot manai?
Daugel čia dabar ponybės
kažko lankosi dažnai.
Bet ne kalne, karalaitės
nugramzdintame dvare, –
Auksas čia kaip ir Girgždutėj
užžavėta ežere.
Ir pats ežeras tviskėjęs
ten, už kalno, platumoj,
Tik paskui sargybai aukso
toj prasimušė lomoj“.
„Aš ne aukso, – ieškau turtų
čia užburtų brangesnių:
Tie kalnai man daug apsako
iš senovės davinių;
Sako, kaip čia bočiai gynės
nuo kryžiuočių kruvinų,
Kokios giesmės jų giedota
tarp tų girių ir kalnų!“ –
„Iš nemokyto kaimiečio
ponai tyčiojas dažnai:
Argi gal prieš Dievo valią
prakalbėt kada kalnai?
Rods, iš Dyvičio eglyno
matos eglė štai toli!
Ta senutė būk tai šnekant!..
tik suprast jos negali.
Bet to ežero panytė,
sakos, klausius valandom’s,
Apie praeitį ją kalbant
eglių augančioms kartoms“.
„Vežk mane pas tą Jūratę!
Plauksme drauge laiveliu:
Pasakų senutės eglės
Gal ir aš suprast galiu“.

Susimąstęs žiūri mėnuo
iš ramių dangaus skliautų;
Laibas supa mus laivelis
tarp siūbuojančių meldų.
Skamba jaunas dainų aidas!
klausos jo aplink miškai:
Eglei motinai sapnuojas
didžio Vytauto laikai.
Nuo mėnulio pasislėpus,
miega slėnyse naktis:
Nuo kalnų, senų senelių,
šneka amžių praeitis!
Šneka irgi tau, sesute,
iš akelių mėlynų!..
Bet ne praeitis senoji,
tik daug paslapčių jaunų!..

Ko kalnai tie nėra matę
amžių praeity margoj!
Ko tas ežeras nesupęs
krikštolinėje bangoj?!
Turi Dyvitis daug turtų,
daug užburtų paslapčių:
Daugel pasakų senovės!..
ir šio meto atminčių!..

Ne dėl aukso čia paslėpto,
tik dėl turtų brangesnių
Puikų Dyvitį pamėgau,
vienas žemės vargdienių.
Pamylėjau, įsidėjau
nuo palaimintos dienos
Eglės pasakas senovės,
dainas Lietuvos jaunos!..

Kitų šaltinių informacija apie Dievyčio ežerą:

Negaliu iškęsti nepakalbėjęs plačiau apie tą įdomią apylinkę – ir ne vien įdomią tyrinėtojui, bet gausiai prigimties grožybėmis apdovanotą. Apačioj ežeras, 500 sieksnių ilgumo, 180 platumo, jo spalva, kaip smaragdas, žalsvai mėlyna, aplinkui kalvos apaugusios tamsiu eglynu. Ežeras vardu Dievytis… kalva ant jo pietų kranto Dievyčio kalnas. Ežero savininkas, vedžiodamas mus, aiškino, jog Dievytis kilęs iš sutrumpėjusio žodžio Dievo vieta (žem. „vyta”). Ežere ir ant kalno esą daugybė stebuklų. Bernas žiemą eidamas ledu per ežerą pamatęs ant dugno žibantį žmogų” ir persigandęs, kiti meną, kad tai dievaitis buvęs.

Vienoje vietoje iš kalno „dūmai einą”. Ta savo ypatybe jis nelyginant barometras esąs apylinkės gyventojams. Rūksta, bus lietaus, kamuoliais virsta, tartum kas dega. Jei rūksta bus lietaus. Juo labiau rūksta, juo daugiau bus lietaus. Pačiame kalne išrandamajame šventu, esą druskos; vienas kareivis ją radęs ir visados po saują parnešdavęs savo šeimininkei. Kada „pareikalave”, parnešęs pilną maišą ir žadėjęs parodyti, kame esanti druska, jei pargrįšias, bet visiškai nebegrįžęs… Nuo vakarų kalną apriečia Šventupis, nuo rytų tęsiasi pelkės, išilgai ežero rytinės dalies, vadinamos Ežervyčiu (t. y. Ežerviečiu). Ir iš tiesų, seniaus būta tenai ežero, kuris dabar velėnomis aptekęs ir atskirtas nuo ano siauručiu sausumos kaklu. Žmonės pasakoja, kad Dievyčio ežeras kitkart kaip tik toj vietoj buvęs. Žemaičių ežerai keliaują. Vieną kartą žmonėms grėbiant šieną kažin iš kur, atėjęs nei šioks nei toks žmogaus. Darbininkai ėmę juoktis juo: „žiūrėkite, koks milžinas” Nepažįstamasis rimtai pasakęs; „jūs nesijuokite, tik bėkite”. Trinktelėję, ežero vanduo susimaišęs, pasikėlęs ir nusileidęs ton vieton kur yra dabar. Dar toliau į rytus per pelkes Išnės upeliu eina kelgrinda arba kūlgrinda, kitas įdomus senovės palikimas, senovės papročių ženklas; yra tai kelias kūliais (akmenimis) išgrįstas upelio ir pelkės dugne. Tuo išgrįstu po vandeniu keliu žmonės ir dabar tebevažinėja, nors važiuoti juo pavasarį yra labai pavojinga. Kunigas A. Juozapavičius, kuris rašė tos apylinkės monografiją, pasakojo, kad netolimais esančios vietos, kurių viena, Kriviškiai, nurodanti maldžionių kunigo gyventą vietą, kurioje rasdavę nusikaltėliai ramumo (kaip ir Palabio slavų, Tiesos Dievo, šile). Ar šiaip, ar taip, prieš mus yra senovės šventoji vieta; Dievo kalnas ir Dievo ežeras, Šventoji upė kuone visi tie vardai atsikartoja Alkupyje: ir ten yra šventas kalnas, kitkart yra buvusi ir Alkos upė. Ir štai pats šventasis kalnas, vieta, kuri, rodos, paskirta didesniam, negu ant paprastų alkos kalnų, šventimui, iš dalies dirbtinis, palyginti gana taisyklingas, labai didelis, į pietus gulsčiai nuolaidus. Nuo rytų sienos tas kalnas eina pusrutuliais, gana stačiai, apačioje tęsiasi minėtojo Ežervyčio liūnas, velėnpelkė. Nuo vakarų jo kraštai netaip status, žemai Šventoji upė sruvena. žiemius ežeras; kalnas nusileidžia į jį didžiulėmis pakopomis ir atrodo kaip klėties užlios. Kiek galėjau pro krūmus įžiūrėti kalno pavidalą, tos užlios labai aiškios, negalima manyti, kad jos savaime būtų kilusios. Pusiau kalno, priešakinė jų dalis pakrypusi į žiemių ir atkirsta. Nuo rytų ir vakarų eina į jį daubos; daubų dugne telkšo pelkės, ir tik per vidurį eina kaip ir gūburėlis, kuris jungia kalno priešakį su jo užpakaliu. Bet skubinu pridurti, jog tarp visų kalvų, paskirtų maldai, tas kalnas yra vienintelis, į kurį prisiliesta žmogaus rankų.

L. Kšivickis „Lietuvių senovė” // Vilnietis 1921 m. gruodžio 13 d. nr., p. 3