Dringis

Dringis — didžiausias Aukštaitijos nacio­nalinio parko ežeras. Jo galin­gas kūnas apima 60,7 mln kub. m, nusidriekia 724,8 ha, Ilgis 4,5 km. Plačiausia vieta — 3 km. Krantai nuvingiuoja 31,5 km. Giliausia vieta — 24 m. Ežero dubuo sudėtingas, susifor­mavęs kelių rinų sankartoje. Kai kurioms įlankoms būdingos se­nėjimo žymės — vyksta uždumb­lėjimas. Dringis apgaubia pen­kias salas. Jų bendras plotas 5,4 ha. Ežeras pratakus, įteka: Švogena, Juodupis, Palaukinis ir du bevardžiai upeliukai. Išteka Dumblė.

Daugybe nuostabių įlankų ir užutekių įsiterpia Dringis Ripelialaukio kalvynan. Ežero kran­tai išsilankstę ragais, pusiasa­liais, iškyšuliais. Vietomis nusi­tęsia 20—25 m ir didesnio plo­čio smėlėti atabradai. Jo krantus puošia neaukštos, išlakiu pušynu nuaugę, storu smėlio sluoksniu apneštos moreninės kalvos. Že­mesnės pakrantės puikuojasi uo­siu ir beržų sažąlynais. Visa tai sukuria subtilią miškų nuotaiką. Vaizdas nuo Pašlaite vadinamos pakrantės (ties Vaišniūnų poilsiaviete) ne ką tenusi­leidžia Ladakalnio panoramai.

Su pasididžiavimu kalba apie Dringį Ignalinos krašto žmonės, ne vieną meilės kupiną posmą yra jam paskyręs ir vaišniūnietis Jonas Milašius:

Mano tėviškė yr Ignalina.
Dringių ežero žavūs krantai,
Smėlio kalvos apaugę pušynais
Ir malonūs Vaišniūnų laukai.

Viena legenda byloja apie tris vaidilutes, mainais už šį ežerą sutikusias netgi tikėjimą pakeis­ti, — tapti vienuolėmis. Ponų Lenkijai okupavus Vilniaus kraš­tą, ežeras buvo padalintas Len­kijai ir Lietuvai, Beržu saloje ir dabar dar galima įžiūrėti de­markacinę liniją žymėjusią bir­žę. Vaišniūnų kaimo vidury tebesipuikuoja šimtametis ąžuolas, po kuriuo stovėjo lenkų pasie­niečių būdelė. Apie Dringį ir jo apylinkes daug ką gali papasa­koti ir šių vietovių vardai. Jie — vieni iš rečiausiai pastebimų ežero vertybių. Vietovardžiai, anot K. Būgos, yra „žemės kal­ba“. Padedami žinomo kraštotyrininko, VU dėstytojo K. Eigmino, pabandykime ją suprasti. Ežero pavadinimas kildinamas iš veiksmažodžių „dringti“— bringti, mažėti, sausėti. Daug vieto­vardžių kilę iš pavadinimų augalų, augusių ar ir dabar būdin­gų šiam žemės kampeliui. Alks­nių sala, Beržų sala, Lazdynų sala, įlanka Epušiakalnis, Meldy­nas, pakrantė Paeglinė, vieta Šaltekšninė, Pasak žurnalisto L. Grudzinsko, Alksniasalyje alks­niai su vėju kariauja, Lazdynų saloje lazdynai veši, o jų paunksmėje, po pirmųjų gegužės per­kūnijų pakalnutės tilindžiuoja. Beržų sala baltatošiais svyruok­liais nušvitusi.

Dalis vietovardžių kilę iš gy­vūnų pavadinimų. Įlanka Karviakampis, sala Kirlelė („anks­čiau ten kirlelės kiaušinus dėda­vusios“), įlanka Šamalinkis, pa­krantė Želektinė („želektys“ — žaltys). Yra vietovardžių, kilu­sių iš kitų toponimų, t. y. vardų, nurodančių priklausomybę ko­kiai nors vietovei; upė Dumblė — nuo Dumbliai, Įlanka Juodakampis — nuo upelio Juodupis, Narasiškio sala — nuo Narasiškis, Ragelio kalnas ir raistas — nuo iškyšulio Ragelis, Petravaraistis, — nuo kaimo Petriškės. Lokalinės reikšmės vietovardžiai: Paežergis, Pašlaitė, Pakalnynė; Konfigūraciniai vietovardžiai: iškyšulys Ragelis; Stirnaragiai, lyg du stirnino ragai įsirėžę ežeran. Daug vietovardžių, kilusių iš gyventojų pavardžių, nurodo asmeninę priklausomybę: Įlanka Malašiaragė, iškyšulys Mikailakampis, ežero dalis Naršinskis, Valentos salelė.

Kraštovaizdis su Dringio eže­ro panorama maloniai nuteikia net ir išpaikintą akį. Prie Gavelkėrių ir Vaišniū­nų kaimų įrengtos turistų poilsio vie­tos. Pietvakarinė ežero dalis priklauso Dringio—Alksnų įlankų hidrografiniam draus­tiniui. Tai padės išsaugoti vaiz­dingiausios ežero dalies įlankų ir pusiasalių natūralią būklę bei grožį.