Paštuvos kapinynas

Paštuvos kapinynas

Paštuvos kapinynas – kapinynas, esantis Kauno rajone, Batniavos seniūnijoje, Paštuvos kaime (formaliai – gretimame Brūžės kaime), Nemuno dešiniajame krante. Valstybės saugomas archeologijos paminklas nuo 1992 m.

Kapinyno reljefas maždaug lygus, kiek nuolaidėjantis į vakarų (Nemuno) pusę, su pailga apie 1 m aukščio kalvele vidurinėje dalyje. Teritorija užstatyta elektros perdavimo linijų stulpais, labai apardyta. Nemaža kapinyno dalis nuplauta į upę, daug kur pastebimos iškastos senos duobės. Paviršius dirvonuoja, kapinyno rytiniu pakraščiu praeina kaimo kelias (Paštuvos g.). Priešingoje jo pusėje, į šiaurės rytus, stūkso Paštuvos piliakalnis. Kapinyne rasti nedegintų mirusiųjų kapai su įkapėmis. Dalis kapų nuplauta Nemuno, dalis suardyta anksčiau dirbant žemės darbus. Vertybių amžius siekia II-III a. ir XIV-XVI a. laikotarpius.

1931 m. Nemuno potvynis ties Paštuva apardė senkapį. Atslūgus vandeniui, šioje vietoje vietiniai gyventojai rado bronzinių papuošalų, ginklų ir žmonių kaulų. Tai gana plačiai nušvietė to meto spauda, vėliau savo dienoraštyje aprašė Jonas Puzinas. Tai paskatino pradėti archeologinius tyrimus. Du vėlyvi kapai ištirti 1931 m., 24 to paties laikotarpio – 1936 m. 1988 m. ištirtas 50 kv. m plotas, tačiau kapų nerasta. 2004 m. ištirtas 58 kv. m plotas, kuriame surasti du vėlyvi suardyti kapai, taip pat aptikta mezolito laikotarpio titnago dirbinių.

1961 m. Lietuvos istorijos instituto ekspedicija (vadovė R. Rimantienė) prie Paštuvos kaimo tyrė mezolito‑bronzos amžiaus Paštuvos stovyklavietę, kurioje aptiko tris kultūrinius sluoksnius su gausiais radiniais.

Dr. Puzinas rado I-II šimtmečio kapus

Jų dalį išplovė potvynis. Rasta vertingų senienų.

1931 m. potvynis gerokai apgrio­vė Nemuno krantus Vilkijos apy­linkėse, kur dešiniajame upės kranto žmonės rasdavę žalvarinių daiktų ir titnaginių įrankių. Mūsų archeologai tą vietą žinojo ir ruo­šėsi tenai padaryti kasinėjimus. Jų darbą palengvino 1936 m. didysis po­tvynis. Ypač vanduo smarkiai pa­plovė dešinįjį Nemuno krantą ne­toli Paštuvos, kur ir 1931 m. buvo rasta senienų. Kai tik vanduo, at­slūgo, tai žmonės Paštuvos apylin­kėje pradėjo rasti ne tik senienų, bet ir žmonių kaulų. Apie tai su­žinojo švietimo ministerija ir nusiuntė universite­to vyr. asistentą dr. Puziną pada­ryti tenai kasinėjimus ir ištirti tą vietovę? Ekspedicijoje be dr. Pu­zino dalyvavo keli studentai, o prie kasinėjimų pasamdyti keli darbininkai. Ekspedicijai per ke­lias dienas pavyko surasti ir ati­dengti du kapus, kur rasta žalvari­nė antkaklė, apyrankis, geležiniai daiktai ir titnaginiai įrankiai. Dr. Puzino nuomone, rastosios kapuo­se senienos, gali priklausyti prie pirmųjų amžių po Kristaus gimi­mo. Toje pat vietoje ekspedicija aptiko dar aštuonių kapų kontū­rus ir juos ištyrė. Vieta, kur vyko kasinėjimai, yra smėlėta ir senienos randamos 50 — 70 cm. že­mės gilumoje. Įdomu pažymėti, kad netoli kasinėjamos vietos ta­me pat Nemuno krante yra istori­nė Paštuvos pilies vietovė, kurios pėdsakai yra užsilikę iki šių dienų. Dr. Puzinas yra numatęs tęsti ka­sinėjimus 10—15 dienų. Jis yra užėmęs gana didelį plotą ir jį ma­no pagrindinai ištirti, kur prieš daugelį šimtų mėtų buvo palaidoti mūsų seneliai. Rastosios senie­nos bus padėtos Vytauto Didžiojo muziejuje.

Ziminskas J. Užmirštas piliakalnis. Vilkija // Lietuvos aidas. – 1928, birž. 12, p. 4

Paštuvos senkapių paslaptis ištirta

Čia žmonių gyventa prieš 3000 metų prieš Kristų. Prie skeletų šonų peiliai – rankose Aleksandro laikų pinigai.

Valstybės archeologijos komisija buvo pavedus dr. Puzinui atlikti Paštuvos senkapių tyrinėjimą. Dr. Puzinas tų senkapių tyrinėjimų su keliais Valstybės archeologijos ko­misijos bendradarbiais ir studen­tais neseniai baigė ir dabar mes sužinome to tyrinėjimo rezultatus.

Kasinėjimų metu Nemuno pa­krantėse rastieji titnaginiai pei­liukai rodo, kad jau naujame ak­mens amžiuje (maždaug 3 000 – 1 500 metų prieš Kristaus gimimą) čia žmonių gyventa.

Istoriniuose raštuose Paštuvos kraštas pirmą kartą minimas Pet­ro Dusburgiečio kronikoje 1292 metais. Vėliau būtent, 1323 me­tais minima ir Paštuvos pilis. Kur yra buvusi pilis, jos vietovė — nie­ko tikro nežinoma, nes jos ligi šiol niekur neužtikta. Pats žymiausias Paštuvos istorijos liudininkas yra senkapiai, kurių kasinėjimą dr. Puzinas dabar ir atliko. Jie ran­dasi pačioje Nemuno pakrantėje, S. Nenortono sodybos ribose. Jau keliolika metų, kai į šį kapinyną veržiasi Nemuno vanduo, jį nuo­lat paplaudamas ir kartu su įvai­riomis senienomis išversdamas ir žmonių skeletus. Dalis rastųjų senienų dar 1931 m. pateko į Kauno miesto muziejų. Visos rastosios senienos priklauso I – II amžiui po Kristaus gimimo. Dar ir dabar vienas žvejys M. Sasnauskas, tenai surastą to pat laikotarpio žal­varinę, fibulą dovanojo valstybės archeologijai komisijai. Kadangi šiam žilos senovės kapinynui grė­sė didelis pavojus visiškai sunykti, buvo nutarta kapinyną tuojau iš­tirti ir jį likviduoti.

Iš viso ištirta 21 kapai. Betyri­nėjant, juose ankstyvesnių kapi­nyno žymių visiškai neužtikta — juos jau visai išplovė Nemunas. Dabar susidurta su XVI amžiaus pradžios kapinynu. Daugumas ras­tų skeletų prie šono turėjo gele­žinius peilius su geležinėmis kriau­nomis ir makštimis. Prie kai kurių skeletų užtikta odinių diržų liekanų, apkaustytų pagražinimais. Ki­tuose kapuose užtikta geležinių sagčių, mažų žalvarinių smeigtukų ir „skambalėlių” ir kt. Dvie­juose kapuose surasta Didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir lenkų ka­raliaus Aleksandro laikų lietuviš­kų denarų. Vienoje jų pusėje yra Vyties Ženklas ir raidė „A”, o ant­roje — lenkų erelis. Šitie denarai kalti Vilniuje po 1501 metų. Alek­sandrui užėmus lenkų kraštą. Vie­name kape denarai buvę rasti ske­leto rankoje. Denarai su krepšelio likučiais palyginti dar gerai užsi­laikę. Šiaip pinigų senkapiuose ne­randama. Tame pat kapinyne be vyrų kapų, dar užtikta moterų ir vaikų kapai. Skeletai išlikę gana blogai, todėl tik jų dalis tinka antropologiniams tyrinėjimams. Jie perduoti Vytauto Didžiojo uni­versiteto prof. Žilinskui. Paštuvoje rastos senienos parvežtos į Kauną ir perduotos valstybės ar­cheologijos komisijai, kuri vėliau jas atiduos Vytauto Didžiojo mu­ziejui.

Šis vėlybas Paštuvos kapinynas yra įdomus tuo, kad dar XVI am­žiaus pradžioje pagoniškos tradi­cijos tebebuvo gyvos ir mirusieji, kaip ir ankščiau, buvo laidojami su įvairiais papuošimais, kurie dabar ir rasti.- Surastos senienos padeda pažinti ir materialini ano laikotarpio žmonių gyvenimą.

Brundza A. Pačtuvos senkapių paslaptis ištirta / Algim. // Lietuvos aidas. – 1936, geg. 16, p. 4.