Džiugo kalnas
Džiugo kalnas (Džiugėnų piliakalnis)
Adresas
Džiugo kalnas. Žemėlapyje pažymėta tiksli kalno vieta
GPS
55.9833333, 22.18425
Džiugo kalnas
Džiugo kalnas. Važiuodamas iš Telšių į Alsėdžius, pamatysi Telšių — Alsėdžių apylinkę, nusėtą kalnų balneliais, miškais miškeliais, slėniais, tarp kurių sruvena amžina, nepabaigiama srovele upeliai. Tarp šitų įvairių kalnų kalnelių labiausiai krenta į akis Džiugo kalnas, kuris yra keturi kilometrai nuo Telšių šiaurės vakaruose, kairėje vieškelio pusėje. Džiugo kalnas charakteringas ne savo didumu, bet savotiška savo kilimo forma, išvaizda. Kalno išvaizda, tai truputį suplotas nupjautas kūgis. Iš vakarų pusės apaugęs tankiais medžiais: ąžuolais, beržais, epušėmis; lazdynais, kurie, rodos, saugoja, šildo senelį Džiugą nuo smarkių šaltų su lietumi rudens vėjų ir audrų. Kalno viršūnėj auga šimtamečiai nepalaužiami, ąžuolai, beržai, epušės. Viršuj, vidury kalno yra duobė, žmonės pasakoja, būk kalne yra paslėpti turtai ir kažkas norėjęs juos iškasti, bet nepasisekus. Nuo to ir palikusi kalne duobė. Apie Džiugo kalną pasakojama įvairių atsitikimų — padavimų. Apie jo atsiradimą štai kaip žmonės pasakoja.
Senų senovėj, kai lietuvius nuolat užpuolinėdavę kryžiuočiai, gyvenęs labai stiprus ir aukštas žmogus vardu Džiugas. Kartą, netikėtai užpuolė kryžiuočiai, užmušę jo žmoną. Džiugas taip supykęs, kad išsirovęs ąžuolą ir juomi išmušęs kryžeivius, kitus išvaręs iš Lietuvos. Savo žmonai supylęs didžiulį didžiuli kapą — kalną, kurį dabar žmonės Džiugo kalnu vadina. Kapui žemes nešęs, iš tos vietos, kur dabar yrą Telšių (Masčio) ežeras. Kadangi žmonos labai gailėjosi, tai tiek verkęs, kad iš ašarų pasidaręs Telšių ežeras. Telšiams ir visai Lietuvai Džiugo kalnas didelė brangenybė, Lietuvai todėl, kad toks kalnas retai sutinkamas, tai istorinis, muziejinis kalnas, kurį reikia branginti ir juo didžiuotis. Telšių miesto gyventojai vasaros metu, netoli nuo Džiugo, Germonto ežere ir Žaliose jo pakrantėse randa sau poilsį, nusiraminimą. Džiugo kalnas puošia visą šalia esančią apylinkę. Žemaičiai taip pamėgo Džiugą, kad Džiugo vardu kuriamos organizacijos, duodami gatvių pavadinimai ir t.t
B. Gecevičius „Džiugo kalnas” // Ūkininko patarėjas 1933 m. spal. 26 (46), p. 9
Prie legendinio Džiugo piliakalnio
Stovime Džiugo piliakalnio viršūnėje. Medžių šešėliai dengia mus nuo vasaros saulės kaitros. Piliakalnio šlaitai statūs, apaugę storais medžiais. Keletas jų auga ir viršūnės plokštumoje. Aplinkui banguoja išplaukusių rugių laukai. Žalsvos, vėjo supamos vilnys įspūdingai veikia į mus. Jos čia primena amžinai alsuojančią jūrą ir didingą gamtos harmoniją. Už banguojančių rugių matyti vieškelis. Jis eina iš Telšių į Alsėdžius.
Kiek atvėsę, dar vieną kitą kartą apeiname piliakalnį. Visur čia auga vešli žolė. Atrodo, lyg čia žemė būtų nuolat patręšiama ir palaistoma. Ant piliakalnio yra keletas išraustų duobių. Viena jų pačiame viduryje labai didelė ir gili. Jos tik krantai apaugę žole, giliau matyti juoda žemė. Ant jos guli užvirtęs storas, pakirstas medis. Vakarinėje piliakalnio pusėje yra nedidelis medžiais apaugęs raistas. Už jo stovi Džiuginėnų dvaras, kurį supa šimtamečiai medžiai.
Legenda apie Džiugą ir jo kariuomenę
Besigėrėdami piliakalnio ir laukų grožiu, prisimename ir vieną kitą apie jį legendą. Pasakojama, kad jo vardas yra kilęs nuo kadaise čia gyvenusio didvyrio, milžino Džiugo. Tas milžinas esąs čia palaidotas, ir jam supiltas piliakalnis. Nuostabus tai buvęs karžygys. Jis vienas su kuoka mušdavęs ištisus pulkus priešo kariuomenės. Supykęs jis virsdavęs tikra audra. Raudavęs medžius su šaknimis ir kalnus pernešdavęs iš vienos vietos į kitą. Ir pats Telšių miestas esąs jo rankomis pastatytas. Šio karžygio kariuomenė ir dabar tebemieganti užburta po šiuo piliakalniu. Seniau buvę žmonių, kurie tą kariuomenę esą matę.
Vidunaktį pasigirsdavęs skardus trimitas. Tuoj imdavę ošti, siūbuoti medžiai. Atsiverdavusios su triukšmu pilies angos, ir pasirodydavę raiteliai. Jie išslinkdavę, kaip kokie tamsūs šešėliai. Visa ši nuostabioji vilkstinė pasukdavusi į vieškelį. Po valandėlės šiuos raitelius būdavę galima sutikti už keturių kilometrų — Telšių priemiestyje. Tada pasigirsdavę kovos balsai, nes kita tokia kariuomenė pasirodydavusi iš kitos pusės miesto. Gaidžiams pragydus, kovos garsai nutildavę, ir Džiugo kariuomenė vėl grįždavusi į pilį. Prie pilies dar kartą suskardėdavęs pergalės trimitas, ir vėl užviešpataudavusi nakties tyla.
Legenda apie kalne gyvenanti nelabąjį
Kitoje legendoje vėl pasakojama, kad tame piliakalnyje gyvenąs pats nelabasis. Naktimis jis čia ūbaująs su pelėdomis, karstęsis po medžius, einantiems keleiviams vieškeliu pastojęs kelią. Pasivertęs gražiai apsirengusiu ponaičiu, jis pirma maloniai užkalbinąs praeivius. Šypsodamasis jiems kalbas:
— Gal pamėgintumėm lenktyniauti. Na, taip, sakysim, porą kilometrų risčia. Jei jūs laimėsite, aš duosiu visa puskvorte raudonųjų… Keleiviui suvilioti jis panosėn pakišęs puskvortę raudonųjų. Jei keleivis nesutinkąs lenktyniauti bėgime, tai velnias siūlęs jam išmėginti jėgas grumtynėse, laipiojant po medžius, šokant per griovį ir t. t. Ir nelaimė tam, kurį velnias sugundo savo raudonaisiais. Toks, įsileidęs su velniu į kalbą, išėjęs lenktynių, esą, žuvęs. Velnias jį pagriebiąs už sprando ir pasmaugiąs. Tada jis užšokąs ant piliakalnio ir pradedąs velniškai kvatotis: „Cha-cha-cha…“ Nuo jo juoko drebąs kalnas, gaudžią medžiai, iš lizdų išskrendą pabaidyti paukščiai. Gal būt, tie velnio raudonieji bus sugundę ir neprašytuosius piliakalnio tyrinėtojus. Jie čia anksčiau naktimis išrausdavę daug gilių duobių, matyt, ieškodami paslėptų lobių. Žinoma, dar nė vienas čia jų nėra radęs. Vėliau vienas kitas yra daręs kasinėjimų tyrinėjimo tikslu, tačiau ir jie nieko reikšmingesnio neradę.
A. Treigūnas „Prie legendinio Džiugo kalno“ // Ateitis. – 1943, Nr. 147, p. 3
Džiugo kalnas
Senų senovėje, papasakojo man mok. Gūdas, toje vietoje, kur dabar Telšiai tūno, gyvenęs narsus medžiotojas Džiugas. Iš tolimos šiaurės perplaukę Baltijos jurą, į Žemaičius, buvo atvykę skandinavu kariautojai. Žemaičiai, susirinkę dideliu būriu, po ilgos ir sunkios kovos sutramdė užpuolikus ir daugelį jų paėmė į nelaisvę. Belaisvių tarpe buvusi graži mergelė, skandinavų vado duktė. Džiugas, vos pažvelgė į mėlynas lyg Lietuvos dangus mergelės akis, taip karštai ją pamylėjo, kad, nebodamas tautiečių nepasitenkinimo, tą pačią dieną mergelę pagrobė ir išsivežė į savo sodybą. Tačiau neilgai su jaunąja žmona gyvenęs Džiugas…
Žemaičiai, įnirtę, kad narsiausias jų karys vedė vergę, susitarę nuvyko į Džiugo sodybą ir, jam išvykus medžioti buvusią vergę nudobė… Džiugas žmonos gedėjo ligi pabaigos amžiaus. Atsisėdęs prie savo namų, jis liejot graudžias ašaras, sustirusiais iš skausmo pirštais kasė žemę ir pylė ją j krūvą. Ilgainiui iškasė didelę luomą, o iš žemių supylė aukštą kalną: ašaros subėgo į luomą ir pasidarė ežeras. Žmonės kalną pavadino Džiugo kalnu, o ežerą — Masčio ežeru: toje vietoje Džiugas mąstė apie savo gražiąją žmoną.
Dabar Džiugo kalnas, apaugęs šimtamečiais medžiais, niūrus ir baisus saulei pasislėpus debesyse ir linksmas, šviesus saulės spinduliams tviskant, visą akis vilioja savotišką grožiu, jo viršūnėje išraustos didelės duobės. Tai godūs mūsų laikų žmonės ieškojo jo gelmėse lobių, Ieškojo ir nerado, nes juk tai tik medžiotojo Džiugo rankomis supiltas jo skausmo paminklas…
Masčio ežere, nuo neatmenamą laiką kasmet, būtinai turi nuskęsti bent vienas žmogus, nors jame žmonės beveik nesimaudo ir jis nėra gilesnis už Germanto ežerą. Germanto ežere, tuoj už Džiugo kalno gražiam slėny žvilgančiam kaitroms užėjus, žmonių maudosi tūkstančiai, tačiau skendimą jame maža kas beatmena…
Andriukaitis V. Džiugo kalnas // Trimitas. – 1930, Nr. 12, p. 240
Džiugo kalnas (Džiugėnų piliakalnis)
Džiuginėnų laukuose, 4 km į vakarus nuo Telšių, yra Džiugo kalnas. Tai ledyninės kilmės kalva – piliakalnis, priskiriamas balno tipo piliakalniams. Jo viršūnės aukštis 181 m. virš jūros lygio; piliakalnio aikštelė 20 x 40 m. Iš pietų ją juosia 2 m aukščio pylimas. Kalno vardas (Gora Dziugina) minimas Džiuginėnų dvaro XVIII a. inventoriuose. Kasant duobę atlantėlės statybai, buvo rasta didelių akmenų. Kalno viduryje yra įdubimas, o šiaurinėje pusėje gili duobė. XIX a. pabaigoje rasta geležinė statulėlė, vaizduojanti jojančią merginą. 1956 m. piliakalnį tyrinėjo Telšių kraštotyros muziejaus darbuotojai, radę X – XII a. laidojimo palaikų. Piliakalnio papėdėje yra pylimėlių.
Iš vakarų piliakalnį supo klampus malūno tvenkinys. Apie 1920 m. malūną nugriovė ir tvenkinį nuleido. Iš Džiugo piliakalnio viršūnės matyti plačios apylinkės; jų tarpe Šatrijos kalnas.
Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1967 m. atliko Lietuvos istorijos institutas, 1999 m. archeologai Zenonas Baubonis ir Bronius Dakanis ištyrė 18 m² plotą. Rasta 1,6 x 3 m dydžio akmenų grindinys, medinio šulinio liekanų, lipdytos brūkšniuotu paviršiumi ir žiestos keramikos, beržo tošių, molio tinko, gyvulių kaulų ir dantų, šlako. Gyvenvietė yra I-ojo tūkstantmečio antrosios pusės – II-ojo tūkstantmečio pradžios.
Džiugo kalnas. Legendos ir padavimai
Padavimai draudžia Džiugo kalną kasinėti. Pagal juos kartą kažkuris drąsuolis bandęs tai daryti, tačiau netikėtai pakilusi smarki audra visus kasėjus nubloškusi į kitą pelkės pusę. Naktį savininkas sapnavęs milžiną Džiugą, kuris bauginęs didelėmis nelaimėmis, jeigu kas drįstų kalną paliesti.
Tas Džiugas buvęs labai tvirtas ir galingas vyras, tiesiog milžinas; gerųjų dvasių padedamas, sėkmingai nugalėdavęs kryžiuočius, geležine kuoka vienui vienas išmušdavęs jų didelius būrius, raudavęs medžius su visomis šaknimis.
Panašių legendų yra ir apie kitą didvyrį – Telšį ar Telį (greičiausiai tas pats asmuo).
Nujausdamas mirtį, karžygys iš anksto susipylęs sau kalną – kapą, kuriame ir buvęs palaidotas. Vėlesnieji padavimai (greičiausiai krikščionybės įtakoje sukurti) kalba apie kalne apsigyvenusi velnią, kuris, pasivertęs vokiečiu, kviečiąs praeivius lažybų. Kai praeivis pralaimįs, velnias jį smaugiąs. Dėl to nemaža žemaičių į šį kalną žiūrėdavo su tam tikra baime ir nepasitikėjimu.
Dar vienas panašus padavimas pasakoja:
Už pusmylio nuo kelio, einančio iš Telšių į Alsėdžius, keleivio akis patraukia aukštas kalnas, žmogaus rankos supiltas, kaip tai rodo apvalainas kūginis pavidalas ir žemės rūšių vienodumas
visuose jo sudėties sluoksniuose. Tų apylinkių liaudis šį piltinį kalną vadina Džiugo kalnu. Tasai buvęs kažkoks Žemaičių riteris, kuris, dar gyvas būdamas, savo rankomis supylęs tą piliakalnį ir paskyręs jį sau už kapą. Džiugo kūnas ilgą laiką buvęs (taip žmonių padavimas sako) saugomas velnių, su kuriais kitados gyvenęs didelėje draugystėje. Su jų būtent pagalba Džiugas pridaręs narsumo stebuklų: pats vienas aibes kryžiuočių savo geležine kuoka išmušęs, šimtamečius ąžuolus laužęs it nendres ir dangų remiančius kalnus vertęs. Tai jis iškasęs Telšių ežerą ir prie jo pačias pirmąsias sodybas įkūręs.
***
Padavimai byloja, jog kas tik eidavo pro Džiugo kalną, susidurdavo su vokietuku. Nelabasis kviesdavo žmogų visokių varžybų, o jei šis pralošdavo – tokį pasmaugdavo. Atsirado drąsus kaimo žmogus, vardu Uburtis, sumanė nugalėti tą velnią. Atėjo jis prie kalno ir ėmė pintis vyžas iš karklų karnos. Kaipmat prisistatė velnias: „Kas tau leido, žmogau, mano žemėje, nuo mano karklų karną plėšti?“ O Uburtis sako: „Kai aš dirbu, tai niekieno leidimo nesiklausiu.“ Supyko velnias, pasiūlė žmogui eiti varžybų – jei žmogus laimės, pripils jam pilną skrybėlę pinigų. Žmogelis sutiko.
Pirmos varžybos buvo imtynės. Žmogus sako: „Ką tu imsies su manim. Pirma įveik mano šimtametį senelį, kurs miega už kelių žingsnių.“ O ten būta meškos. Vokietukas ją puolė, bet šioji kaip uždrožė savo letena, vargšas vos ištrūko.
Tada velnias pasiūlė metimo į aukštį varžybas. Pats griebė dideliausią akmenį, bloškė į orą – šis po trijų valandų nukrito atgal. O žmogus čiupo rankon vieversėlį ir paleido; kvailas velnias manė, kad ten akmenukas. Laukia vieną valandą, antrą, dešimtą – nenukrinta. Suprato nelabasis, kad pralošė ir antras varžybas.
Siūlo trečiąsias – katras greitesnis. Uburtis sako: „Kur tau, velnie, su manim lenktyniauti, tu nė mano vakar gimusio vaiko nepavytum.“ Taip sakydamas, jis pabaidė kiškį – velnias šoko vytis, bet grįžo tuščiomis.
Velnias pasiūlė dar vieną rungtį – kas aukščiau išmes geležinę lazdą, sveriančią šimtus tūkstančių svarų. Biesas pabandė pirmas – išmetė lazdą taip aukštai, kad ši dingo iš akių, o kai nukrito, tai lig pusės žemėn susmego. Dabar buvo žmogaus eilė. Šis pridėjo ranką prie lazdos ir žiūri į debesis, slenkančius padange. Velnias paklausė, ką čia reikia taip žiūrėti. Žmogelis jam atsakė: „Laukiu, kol ateis anas didelis debesis. Mano brolis yra kalvis danguje, ir dabar jam reikia geležies; jis sėdi anapus debesų ir laukia, kol jam tą lazdą užmesiu.“ Išsigando velnias: „Ai žmogau geras, nemesk susimildamas, ji man labai reikalinga. Žinau, kad esi stiprus. Laimėjai visas varžybas. Tai duok savo skrybėlę, pripilsiu ją pinigų auksinių.“ Žmogus iš anksto tam buvo pasiruošęs – jis miške iškasė gilią duobę, viršum jos uždėjo savo kiaurą skrybėlę ir apkamšė visas kiaurymes aplinkui, kad velnias nepamatytų.
Uburtis nusivedė velnią į tą vietą prie skrybėlės, tas kaip pradėjo pilti, tai vis niekaip nepripildo. Supylė kokį dešimt maišų aukso, kol užsipildė duobė, tuomet ir skrybėlė prisipildė. Nuo to karto velnias nebesirodė prie Džiugo kalno ir žmonių nebegąsdino. O Uburtis pralobo, pasistatė naują trobą, prisipirko medaus, degtinės ir kas dieną gėrė krupniką vargo nevargdamas.
Šviesos ant Džiugo kalno
Šviesos ant Džiugo kalno. LTRF mg 1565-56 Vaitkus Vladas 1974 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
Džiugas buvęs milžinas. Kartą jis iškeliavo, tris kartus apėjo žemę, o grįžęs nuo batų nusipurtė žemes ir iš jų atsirado kalnas. Jame buvo didžiulė ola, kurioje Džiugas įsikūrė. Rytais iš tos olos milžinas pakildavo darbuotis. Rovė medžius ir metė juos prieš save. Taip atsirado miestas. Bet toje vietoje mėgdavo rinktis raganos. Jos šaukėsi pagalbon piktąsias dvasias, bet kovoti su Džiugu nedrįso, kadangi šis buvo gavęs iš Saulės talismaną. Raganos, kai Džiugas nueidavo miegoti, naktimis iš miesto atimdavo žemes ir rausė po jomis tai, kas sudarė milžino kasdienį triūsą. Džiugas dienomis atstatydavo, ką naktimis raganos sunaikindavo. Kova tęsėsi ilgai. Galop iš žemės gelmių pakilo vanduo ir užliejo kovos lauką. O raganos savo puotoms pasirinko Šatriją, kuri atsirado iš išraustų žemių. Jų vietoje atsirado Mastis. Šalia jo Džiugas pastatė Telšius. Kartą, kai ilsėjosi oloje, jos anga amžiams užsivėrė ir tapo milžino kapu.